Saliamono Banaičio spaustuvė
LTKaip po ilgos žiemos pavasarį atgyja gamta, taip po keturiasdešimtmetį trukusio lietuviškos spaudos draudimo 1904 m. pradėjo kaltis naujo Lietuvos kultūrinio gyvenimo daigai. Artėjant, o vėliau ir pakilus 1905-1907 m. revoliucijos bangai, susipynė revoliuciniai ir nacionaliniai siekimai - jie veržėsi prabilti į liaudį gimtąja kalba. Nacionalinis pakilimas ypač ryškiai jautėsi lietuvių kultūros centre Vilniuje. Čia 1905 m. J. Jablonskio rūpesčiu įsikūrė knygų leidimo bendrovė "Aušra", spėjusi išleisti paties J. Jabionskio surinktas "Lietuviškas pasakas", A. Baranausko "Anykščių šilelį", dviejų moterų (Bitės ir Žemaitės) dramą "Parduotoji laimė", dar keletą knygų. Tais pačiais 1905 m. P. Višinskis subūrė Vilniuje kitą knygų leidimo bendrovę "Šviesa". Ji išleido apie dvidešimtį mokslo populiarinimo bei grožinės literatūros leidinėlių. Tačiau maži knygų tiražai neleido surinkti pakankamai lėšų už spaudos darbus, ir abi šios bendrovės netrukus užsidarė. Geriau sekėsi P. Vileišio vadovaujamai "Vilniaus žinių" spaustuvei, kurioje buvo išspausdintos kelios dešimtys lietuviškų knygelių. Lietuviškas knygas Vilniuje taip pat ėmė leisti M. Kuktos, J. Zavadskio, A. Syrkino ir kitos spaustuvės bei 1907 m. įsikūrusi Lietuvių Mokslo Draugija. Knygų leidyba Vilniuje ėjosi palyginti nesunkiai todėl, kad čia gyveno nemaža lietuvių šviesuomenės, o vietos spaustuvėse buvo pakankamai lietuviškos spaudos draudimo metu lenkiškiems leidiniams vartotų lotyniškų šriftų. Kur kas sunkesnė padėtis buvo Kaune. Nors čia 1905 m. veikė apie dešimtį spaustuvių, tačiau jose teturėta labai mažai lotyniškų šriftų, o ir specialistų, sugebančių rinkti lietuviškus tekstus, beveik nebuvo. Tuomet ir pasirodė S. Banaičio figūra [p. 126].
