Magdeburgo teisė: ištakos ir transformacijos

LTLietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau - LDK) miestams savivalda buvo suteikiama beveik be išimties Magdeburgo teisės pavyzdžiu. Jau 1387 m. Jogailos privilegijoje Vilniui sinonimiškai įvardijama ir kaip vokiška teisė, ji tapo savavaldžių miestų LDK teisės sinonimu, o tokie miestai imti vadinti magdeburginiais. Ilgainiui, iš pradžių apimdamas tik didesnius LDK vakarų regiono miestus3, vėliau valdovui Magdeburgo teisės privilegijas suteikiant ir mažesniems bei kitose šalies dalyse esantiems ar steigiamiems miestams, nuo XVI a. antrosios pusės į šį procesą įsitraukus ir atskiriems žemvaldžiams, klostėsi magdeburginių miestų tinklas4. Miestietiškų gyvenviečių gradacijoje šie miestai sudarė tik dalį vadinamųjų privilegijuotųjų gyvenviečių: tokiomis laikytinos ir prekyvietės teisės privilegijas gavusios vietovės, kurių bendruomenėms šių privilegijų turėjimas užtikrino atskirą prievolinį statusą, pats miestelis tapdavo išskirtas į atskirą administracinę apygardą, tačiau jam nesuteikiama savivalda. Etninėje Lietuvoje privilegijuotųjų gyvenviečių tinklas ėmė ryškėti XVI a. viduryje, iki tol buvęs palyginti negausus magdeburginių miestų skaičius itin išaugo šio amžiaus antrojoje pusėje bei šiek tiek padidėjęs XVII-XVIII a. pradžioje iš esmės išsilaikė iki 1776 m., kuomet Respublikos seimas daugumos miestų savivaldą panaikino. [ p. 175-177].