Diploma renovationis et locationis - XVIII a. pabaigos raštininkų spąstai

LTAbiejų Tautų Respublikos Ketverių metų seimas, dirbęs 1788-1792 m., ėmėsi valstybės valdymo reformų. Jo akiratyje buvo ir miestų bei miestiečių padėties valstybėje ir visuomenėje reikalai. Seimas 1791 04 18 priėmė įstatymą Mūsų karališkieji laisvieji miestai Respublikos valstybėse; jis buvo įrašytas į vadinamąją Gegužės 3 d. konstituciją. Įstatymas skelbė miestų reformą, be kita ko, buvo atkelti vartai naujų savavaldžių miestų, miestiečių bendruomenių kūrimui ar jau turėtų savivaldos teisių susigrąžinimui. Buvo numatytas tokių veiksmų įforminimas - naujieji miestai ar savivaldą atgaunantieji turėjo išsirūpinti iš valdovo raštinės privilegijas. Jos turėjo būti įvairių rūšių, nelygu miesto praeitis ar padėtis valstybėje. Miestų įstatymo I straipsnio 3-iajame skirsnyje sakoma, kad jei kokie nors miestai prarado lokacines privilegijas, tai, įrodžius jas buvus, valdovas suteiks diploma renovationis. 4-ajame skirsnyje nurodoma, kad jei karališkuosiuose (ne privačiuose) miestuose yra skirti bajorų (žemės) seimeliai, tiems miestams valdovas suteiks, jei jie dar neturi, lokacines privilegijas. Toliau, 5-ajame skirsnyje, kalbama apie naujų miestų įforminimą - jei valdovo žemėse laisvų žmonių sodybos įgis miesto pavidalą, tai valdovas tokiai gyvenvietei suteiks naujo miesto diploma erectionis. Nebuvo užmiršti ir privačių žemių savininkai bei privačių miestų miestiečiai, 6-ajame skirsnyje buvo numatyta tokia tvarka: žemvaldžiai turėjo teisę savo valdose steigti miestus; šie miestai laisvaisiais, prilygstančiais kitoms grupėms, taptų, jei savininkai jiems lokaciniu dokumentu suteiktų žemės nuosavybės teisę; tada valdovas tokiems miestams suteiktų diploma confirmationis, į kurį įsakytų įrašyti savininko lokacinį dokumentą. [p. 155].

ENPrivileges of 1791-1792 self-government granted to the towns of the Grand Duchy of Lithuania (called the Magdeburg right) form the object of investigation. It has been noticed that in interpreting these privileges in historiography (Vincas Kryževičius, sometimes - Algimantas Miškinis) it was groundlessly stated that over 20 towns of the Grand Duchy of Lithuania had been granted privileges of self-government in the 16th-17th centuries. These historiographical statements made their way into the synthetic works of the history of Lithuania too (Edvardas Gudavičius). By means of methods that study the sources it has been established that 1) the names of privileges of the towns of the Grand Duchy of Lithuania in 1791-1792 were used in a different way from that specified in the Law on Towns adopted by the Diet of the Commonwealth on 18 April 1791; 2) that, taking into consideration these inconsistencies and incorrectly interpreting the names of privileges, as well as narrowing the concept of the source miestas (miasto) to the conception of the selfgoverning town only (it could have meant and did mean a non-self-governing city or a small town), privilege statements about re-establishing the rights of self-government of towns, renovation were incorrectly treated in historiography; 3) that the main faults in the criticism of the said sources formed the basis for a groundless hastening of self-government of cities. The material on several towns has been checked and it has been established that the statements that Maišiagala was granted self-government in 1503, Anykščiai - in 1516, Žasliai and Ariogala - in 1522, Pilviškiai - in 1536 were wrong. These towns became self-governing only in 1791-1792. It has been stated that statements formed on the basis of fact-finding errors about the regularities of the development of the Lithuanian towns in the 15th-16th centuries should be reviewed.