Vilniaus senamiesčio archeologija: istorija ir dabartis

LTSenamiesčių archeologijai ilgą laiką nebuvo skiriama deramo dėmesio: archeologiniai tyrinėjimai laikyti architektūrinių ar istorinių tyrimų priedu, galinčiu pateikti įdomių duomenų tik paskirose vietose. Kadangi senamiesčių archeologiniai tyrimai visuomet buvo susiję su vykdomais statybos darbais, todėl šiems tyrimams iki šiandien buvo teikiamas prioritetas. Absoliučiais skaičiais senamiesčio kultūrinio sluoksnio naikinimo mastas ilgą laiką buvo šimtus ar net tūkstančius kartų didesnis už jų tyrimus. Juridinis pagrindas Vilniaus senamiesčio tyrinėjimams buvo padėtas 1972 m. kovo 30 d., kai jo kultūrinis sluoksnis XVI-XVII a. gynybinių sienų ir įtvirtinimų ribose buvo įrašytas į respublikinės reikšmės archeologijos paminklų sąrašus15. Dar vienas senamiesčio pažinimo lūžis buvo 1975 m. tuometinio LTSR mokslų akademijos Istorijos instituto ir Paminklų konservavimo instituto pasidalytos įtakos sferos tyrinėjant archeologijos paminklus. Nuo tada senamiesčiai (pirmiausia Vilniaus) atiduoti tyrinėti PKI archeologams, rajonuose (kaimo vietovėse) esantys objektai - Istorijos instituto archeologams. Tuometiniai PKI archeologų vykdomi senamiesčio tyrinėjimai buvo apriboti buvusios miesto gynybinės sienos perimetro, o metodikoje vyravo vadinamoji archeologinė priežiūra. Jos esmę sudaro epizodiniai mechanizuotų žemės kasimo darbų stebėjimai daugiausia grafiškai fiksuojant ir fotografuojant kai kuriuos, archeologo nuomone, įdomesnius iškastų tranšėjų sienelių profilius. Pagrindinis dėmesys buvo kreipiamas į senųjų (gotikos-renesanso laikotarpio) mūrų liekanų paieškas ir jų architektūrinį fiksavimą. Nuo 8-ojo dešimtmečio archeologiniai tyrimai vykdyti ir naujose senamiestyje statomų pastatų vietose. Visi Vilniaus senamiesčio archeologinių tyrinėjimų darbai buvo organizuojami ūkiskaitiniu būdu, vykdyti tik svarbiausiuose objektuose. [p. 61].

ENArchaeology of cities as a peculiar archaeological discipline formed ih Europe after the World War Two. At the same time archaeological excavations in the Old Town of Vilnius were started to be carried out. Almost up till 1982 a partial fixation prevailed in archaeological studies of the Old Town with main attention being focused on the architectural remains of the gothic-renaissance period discovered within the area surrounded by the city wall at the beginning of the 16th century. Since 1982 archaeological studies of the Old Town have gradually acquired a scientific character: scientific data and individual articles devoted to the research activities were started to be published, study results were begun to be presented at conferences, broader areas were commenced to be studied. However, archaeology of the Old Town of Vilnius did not become purely scientific due to the self-sustaining status of the main organisation that carried out archaeological studies - the Monument Conservation Institute. Two doctoral theses written and defended on the material about Vilnius were prepared beyond the boundaries of that Institute. Nevertheless, excavations of the cultural layer of the Old Town that have been carried out thus far allowed us to accumulate rich archives of scientific research reports (about 2000 items), as well as a huge number of archaeological artefacts. Today the first stage of accumulating data on the Old Town of Vilnius is nearly completed and archaeology of the Old Town is ready for the new level of studies. The latter is significant to the history of the city due to relatively poor early historical sources, late cartographic and iconographic material.In the present-day understanding, the Old Town of Vilnius occupies the area of 444 hectares, whose cultural layers of the 14th-18th centuries were destroyed during the construction work carried out in the 20th century. In the course of the last decade the Old Town of Vilnius has been excavated intensively (the total area of 3 ha has been studied), however, scientific generalisation of these studies lags behind. Problems of the formation of the city, as well as the development of individual plots have been studied in more detail. Excavations of small areas (amounting to 25 m2 of the total area) interfere with carrying out excavations according to archaeological sources and getting to know the Old Town better, though there are places whose total area studied equals the area of an individual archaeological monument studied. Seeking to bridge the gap between material (sources) being accumulated and its scientific generalisation it is necessary to take complex scientific and monument preservation measuręs: to make the material of larger areas under study public, to present the most exiting archaeological discoveries to the public, to apply the conservation regime to those sites of the Old Town, which are considered most valuable from the archaeological point of view. These measures would allow accumulating a part of data necessary to the new history of Vilnius on the basis of archaeology of the Old Town of Vilnius.