"Valdžios" semantika ir jos reiškimas lietuvių kalboje

LT1.0. Kiekvienas žodis priklauso kokiai nors leksinei mikrosistemai, ižreiškiančiai realijos dalelę. Tai gali būti zodžių grupės, atspindinčios labai plačią materialinio pasaulio egzistavimo sritį. Žodis priklauso kokiai nors leksikos grupei, kuri turi tam tikrus rėmus, reguliuojančius žodžio semantinę struktūrą, reikšminį susiskirstymą. Norint nustatyti žodžio vietą leksinėje—semantinėje sistemoje, jį etimologiškai identifikuoti ir nustatyti giminiškų kalbų atitikmenis, nagrinėjamuosius žodžus galima aprašyti semantinių laukų metodu (Karaliūnas 1987: 19). Leksikos klasifikavimas į semantinius laukus — labai parankus žodžių semantikos tyrinėjimo metodas (Jakaitienė 1980: 29). Semantinio lauko (vok. semantisches Feld, angl. semantic field, [...]) terminas kalbos moksle labai nevienodai suprantamas. Šiuo atveju laikomasi įprasčiausio jo apibrėžimo: semantinį lauką sudaro žodžiai, kuriuos jungia bent vienas bendras reikšmės požymis (Karaulov 1976: 23-34; Jakaitienė 1980: 29; Gudavičius 1983: 285). "Tas požymis dažniausiai ekstralingvistinis: bendra daiktinė sfera, bendra paskirtis, funkcija, kurią atlieka tais žodžiais pavadinti tikrovės dalykai" (Jakaitienė 1980: 29). J. Karaulovas laikosi nuomonės, kad užtenka bent vieno bendro reikšmės požymio, bendros žodžiais keliamos asociacijos, ir žodžius galima laikyti to paties semantinio lauko nariais (Karaulov 1976: 64). Taip suprantamą semantinį lauką sudaro žodžiai, priklausantys ne tai pačiai kalbos daliai, o skirtingoms kalbos dalims (Jakaitienė 1980: 30). Nagrinėjamo semantinio lauko žodžiai taip pat priklauso skirtingoms kalbos dalims, tačiau visi jie turi bendrą reikšmės požymį, bendrą žodžio struktūrinį elementą — baziną morfemą. [...] [Iš teksto, p. 79].