LTVietų vardai yra nuolatiniai žmogaus gyvenimo palydovai. Juos sukuria žmonės. Todėl išlikę vietovardžiai yra vietos gyventojų kultūros, jų etninės priklausomybės atspindys ir liudytojas. Vietovardžiai gali nemaža papasakoti apie krašto praeitį ir čia vykusius etnolingvistinius procesus. Pietryčių Lietuvos gyventojai nuo seno susidūrė su rytų slavais ir, kontaktuodami su jais, pradėjo perimti jų kalbą. Lietuvio lūpose gražiausiai skambantys vietovardžiai slaviškai kalbančiųjų dažnai esti neatpazįstamai pakeičiami. Antra vertus, lietuviškai kalbantieji, vartodami slaviškus vietų vardus, juos irgi adaptuoja ir taiko prie savo kalbos sistemos. Žemiau pateikiami Lazūnų krašto vietovardžiai yra gyvas tokio kalbų saveikavimo pavyzdys ir kartu turbūt vienas paskutiniųjų paminklų kadaise prie Beržuonõs ir Nẽmuno santakos buvusiai didelei ir dabar amžiams nutilusiai lietuvių pasaulio daliai. [Iš teksto, p. 202].