LTPastaruoju metu įvairių sričių mokslininkų dėmesys vis dažniau krypsta į Mažąją Lietuvą. Toponimikos tyrimo objektas — gausūs šios teritorijos lietuviški (iš dalies baltiški) vietovardžiai. Mažosios Lietuvos vietovardžių kilmę, darybą yra nagrineję F. Hoppe (Hoppe 1877), O. Natau (Natau 1937), W. Fenzlau (Fenzlau 1936), V. Pėteraitis (Pėteraitis 1997) ir kt. Šiame straipsnyje panaudota medžiaga surinkta iš Berlyno slaptajame Prūsijos archyve esančių Rytprūsių foliantų. Aptariamų vietovardžių nepavyko rasti jokiuose Rytų Prūsijos vietovardžių sąrašuose ar žinynuose. Tai unikali medžiaga, galinti suteikti daug informacijos apie lietuvininkus, jų kalbą, tuometinį jų gyvenimą, ryšius su kitomis ten gyvenusiomis tautomis. Straipsnyje aptariami XVI-XVII a. sudurtiniai oikonimai, kurių antrasis sandas yra -kehmen / -keimen (liet. kiẽmas "atskira kaimo sodyba, ūkis; kaimas, sodžius" LKŽ V 748; káimas "valstiečių gyvenvietė; sodžius" LKŽ V 54) ir -lauken (liet. laũkas "lygi, be medžių vieta; dirbama žemė; kaimas, sodžius" LKŽ VII 177). [Iš teksto, p. 101].