LT1.1. Lietuvių kalba pasižymi deminutyvų gausa. Tai pabrėžiama visuose tiek sinchroniniams, tiek diachroniniams žodžių darybos tyrimams skirtuose darbuose (LKG I 254; Urbutis 1978: 280; Ambrazas 1994: 130; ir kt.). Ypač akcentuotina jų darybos įvairovė: didelis darybos afiksais galinčių būti priesagų kiekis, reali ar potenciali galimybė kone iš kiekvieno daiktavardžio ir nemažos dalies budvardžių pasidaryti deminutyvų ir pan. [...] Pradedant analizuoti priesaginius deminutyvinius helonimus, sprestinos kelios svarbiausios problemos, susijusios su 1) darybos būdo nustatymu; 2) darybos pamato leksinio statuso nustatymu; 3) darinio darybos reikšmės nustatymu, t. y. jo priskyrimu tam tikrai darybos kategorijai. [...] [Iš teksto, p. 51-52].