LT1579 metų pabaigoje, Merkelio Giedraičio vyskupavimo ketvirtaisiais metais, į Žemaičius atvyksta Kaligario paskirtas vizitatorius Tarkvinijus Pekulas, kuris apvažinėja parapijas, apklausinėja kunigus bei pasauliečius ir visa, ką sužinojęs be jokių pagražinimų surašo. Taip atsiranda vienas vertingiausių mūsų Bažnyčios potridentinės istorijos dokumentų. Tarkvinijaus Pekulo atliktos Žemaičių vyskupijos vizitacijos aprašymas teikia ganėtinai liūdną bendrą vyskupijos vaizdą, kuriuo įsitikins kiekvienas to teksto skaitytojas. Tačiau jis pakankamai aiškiai išsklaido ir ne vieną senokai įsikerojusį mitą - neva Žemaičiuose po krikšto nieko ar beveik nieko nepasikeitę, kad visuotinai tebegarbintos senosios dievybės, kad Kristaus mokymas čia nieko ir niekaip nepaveikęs. Betgi apklausinėti asmenys (į klausimus atsakinėją sąžiningai ir be užuolankų), tik vienu kitu atveju užsiminė apie pagonybės reliktus. O grupės pasauliečių vizitatoriui tvirtino, kad viskas gan gerai klostytųsi, jeigu būtų geresnių kunigų ir jie sąžiningai atliktų savo pareigas. Šis iškalbingas dokumentas toli peržengia Žemaičių konfesinio gyvenimo sferas. Jis teikia daug dėkingos medžiagos ir apie daugelį kitų krašto gyvenimo sanklodų. Be to - drįstume sakyti - jis kalba ne tik apie Žemaičius, bet ir apie kitų (ypač kaimyninių) vyskupijų religinę padėtį XVI a. antroje pusėje, kitaip tariant - keliais pirmaisiais potridentinio Katalikų Bažnyčios atsinaujinimo dešimtmečiais [p. XV-XVI].