Martynas Mažvydas: pirmųjų lietuviškų knygų giesmės

LT„Broliai ir seserys, imkit mane ir skaitykit“ - šiais žodžiais kaskart naujai prabyla "Catechismusa prasty szadei" pirmoji lietuviška knyga, 1547 metais išleista Karaliaučiuje, savo gyvastimi įrodžiusi, kad senosios Lietuvos kultūrinis palikimas nėra tik istorija. Šiandieną jau nesimokome iš šios knygos tikėjimo tiesų, nors jos ten aiškiai išdėstytos, nesimokome iš jos nei rašto, nei skaitymo, nebegiedame senųjų jos giesmių ir vadiname šį leidinį labai paprastai ir aiškiai - Katekizmu, nes ši knyga mokė ir moko svarbiausių būties dalykų - meilės savajam kraštui, gimtajai kalbai, istorinei atminčiai, mokslo šviesai. Joje telpa tai, ką suvokiame kaip tautos savitumą, jos kūrybinių galių tęstinumą. Visą gyvenimą Mažvydą lydėjo giesmė, ir visą gyvenimą jis pats daug dirbo puoselėdamas ir skleisdamas giesmes tarp lietuvių. Mažvydo laikais giesmių kūryba, jų vertimai buvo itin reikšmingas ir populiarus to laikotarpio literatūrinis muzikinis žanras. Biblijos, katekizmų vertimuose turėjo būti griežtai laikomasi originalo. Bet kokia interpretacija buvo eliminuota. Tuo tarpu giesmių religinė poezija, susiliejusi su muzikos menu, atvėrė erdves individualizuotai žodžio meninei raiškai. Tiek Mažojoje, tiek Didžiojoje Lietuvoje kūrėjai neatsiliko nuo šio iškilaus kūrybinio proceso, ir Lietuvos protestantiškoji muzika įsiliejo į bendrą europietiškosios muzikos raidą [p. 1].