1926 metų Lietuvos ir Sovietų Sąjungos nepuolimo sutartis

LTDarbe analizuojamas 1926 metų Lietuvos ir Sovietų Sąjungos nepuolimo sutarties sudarymas atsižvelgiant į dvilypį Lietuvos užsienio politikos, derinusios saugios tarptautinės padėties sprendimą su efektyviu Vilniaus klausimo sprendimu, bei Lietuvos-SSSR santykių tarptautinį charakterį. 1926 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos – Sovietų Sąjungos nepuolimo sutartis patvirtino 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutarties galiojimą ir deklaravo Lietuvos suverenitetą Vilniaus krašte. Paktas sužadino viešąją pasaulio opiniją, paragino daugiau dėmesio skirti pamirštai Vilniaus problemai ir privertė įsitempti tarptautines Europos institucijas. Europos valstybės į sutartį reagavo skirtingai: itin priešiškai ją sutiko Lenkija, kritiškai reagavo Prancūzija, Estija, Latvija, simpatija jausta iš Skandinavijos šalių, o Didžios Britanijos ir Vokietijos pozicija buvo santūri. Derybos ir sutartis su viena didžiausių Rytų Europos politinių jėgų iškėlė trumpam Lietuvą į europinės politikos lygmenį, kuris bręstančiai jaunos valstybės diplomatijai buvo itin naudingas. Vertinant sutartį plačiąją prasme, iš laiko perspektyvos ir prisilaikant istorizmo principų, galimo dvi definicijos. Pirma, išeities pozicijoje paktas Lietuvai buvo reikalingas ir davė apibrėžtą politinę naudą, pirmiausia eliminuojant Lietuvos valstybingumo likvidavimo tendencijas. Antra, laikui bėgant sutartis prisidėjo prie Rusijos politinio įsigalėjimo Lietuvoje ir visame Baltijos regione. Tačiau, nepaisant to, ji negalėjo būti lemiama Europos politinėje raidoje – tuo metu Lietuvos ir visos Rytų Europos likimą apsprendė svaresni faktoriai.

ENThe work is devoted to the analysis of the drafting of the Soviet-Lithuanian Non-Aggression Pact of 1926 with regard to the dual international character of Soviet-Lithuanian relations and the foreign policy conducted by Lithuania, which tried to co-ordinate the solution of the issue related to the international security with the effective solution of the Vilnius issue. The Soviet-Lithuanian Non-Aggression Pact signed on 28 September 1926 confirmed all the basic provisions of the Soviet-Lithuanian Peace Treaty signed on 12 July 1920 and declared Lithuanian sovereignty in the region of Vilnius. The Pact arouse global public opinion on the matter, encouraged to turn back to the forgotten problem of Vilnius and made international European institutions feel tense. European states had different reaction on the Pact: Poland was very hostile towards it, France, Estonia and Latvia reacted critically, and the Scandinavian states expressed sympathy, whereas the position of the UK and Germany was rather neutral. The negotiations and the pact with one of the major political powers in Eastern Europe brought Lithuania to the level of the European politics, what was very useful for the diplomacy of a young maturing state. In a wider context, there could be two definitions of the Pact from the time perspective and from the point of view of historicism. First of all, the Pact was necessary for Lithuania and provided Lithuania with a defined political advantage while eliminating the tendency of the liquidation of Lithuanian statehood. Secondly, the Pact contributed to further Russian political establishment in Lithuania and the whole Baltic Region. However, the document was not crucial for the political development of Europe, since there were more significant factors influencing the fate of Lithuania as well as of Eastern Europe.