Sodo sakralumas

LTDaug kruopštumo, kantrybės ir ramios sielos būsenos iš kūrėjo reikalaujantys sodai vėl sugrįžta į mūsų namus ir šventes. Žinomi tradiciniai Kalėdų, Velykų ir vestuvių švenčių trobos papuošalai - sodai - tautodailininkų pastangų dėka atgimsta ir vėl tampa nepakartojama mūsų namų puošmena. Nuostabiai tobuli ir sudėtingi jie, ko gero, yra vieni iš paslaptingiausių mūsų senųjų tautinių dirbinių. Šiandien sunku pasakyti, kiek senas yra sodų vėrimo paprotys, nes neturime nei istorinių, nei etnografinių užrašų galinčių paliudyti šio papročio atsiradimo laiką, tačiau žinoma, kad įvairių dirbinių gamyba iš augalinio pluošto ir vytelių yra vienas iš seniausių žmonijos amatų. Sodai - tai vidinės trobos erdvės puošmenys, suverti iš šiaudų ant siūlo arba ant žirgo ašutų ir kabinami trobose ant lubų balkio, dažniausiai gerojoje trobos kertėje - krikštasuolėje ties stalu. Lietuvišką sodą dažniausiai sudaro šešiakampių narelių, sudarytų iš ant siūlų suvertų šiaudelių, nendrių ar smilgų stiebelių junginys. Paprasčiausias ir labiausiai paplitęs sodas yra oktaedro pavidalo, sudarytas iš dviejų bendro pagrindo piramidžių. Vienos piramidės viršūnė yra nukreipta į viršų, kitos į apačią. Prie keturių piramidžių pagrindo kampų ir apatinės piramidės viršūnės prikabinami tokio pat pavidalo mažesni oktaedriniai nareliai. Oktaedro pavidalo sodo rėmus ir narelius kupiškėnai vadino keseliukais, o pelesiškiai - bučiukais. Veriant sudėtingesnį sodą, tokiais nareliais užpildomas ir sodo vidus. Vidinius sodo narelius kupiškėnai vadino kamarytėm, o jų sudarytas kiaurai šviečiančias angas - ulytytėm. [p. 29].