Humanistika ir lietuvių kalba

LTKartais reikia laužtis pro atviras duris ir tapti komiškam. Tai nėra malonu, nes žeidžia kiekvienam tokią natūralią savimeilę. Šia akimirka įrodinėti neatsiejamą humanistikos ir natūralios - visada lokalinės - kalbos ryšį irgi komiška. Vakaruose ši problema jau seniai išspręsta ir net biurokratinėje mokslo nomenklatūroje aiškiai skiriami dviejų tipų teoriniai modeliai: „science“ ir „humanities“, tariant, kad šių modelių patikimumo, netgi „tiesos“ kriterijai yra visiškai skirtingi. Didysis ginčas dėl humanistikos „mokslinio“ statuso audrino XIX a. intelektualus ir baigėsi paprasta konstatacija: tai, kuo remiasi tcchnomokslas, negali remtis humanistika; tai, kuo remiasi humanistika, negali remtis technomokslas arba vadinamieji tikslieji gamtos mokslai. Paskutinį kartą technomokslo ir humanistikos painiojimą ar net tapatinimą skelbiantis lozungas nuskambėjo XX a. pradžioje garsiajame (tačiau tik dėl pavadinimo) Huserlio (Husserl) straipsnyje „Filosofija kaip griežtas mokslas“. O šiame lozunge glūdinčias pretenzijas tuojau pat pavertė dūmais to paties Huserlio fenomenologijos likimas, kurį galima apibūdinti labai trumpai: kiek fenomenologu, tiek ir fenomenologijų. Jį galime performuluoti kitaip: kiek humanitarų, tiek humanistikų, ar bent jau taip: kiek natūralių kalbų, tiek humanistikų. [p. 50-51].