Lietuvių mokslinės kalbos statuso klausimu

LTŠiandien Biblijos vertimas ir komentarai yra tik viena lietuvių mokslo kalbos ugdymo dalelė. M. Daukšos ir K. Sirvydo laikais tai buvo lietuvių mokslo kalbos užuomazga. O bendrosios mokslo raidos požiūriu tai vargu ar buvo svarbiausias mūsų to meto kultūros pasiekimas. Pačioje Lietuvoje jau buvo spausdinamos knygos, platinančios mokslo žinias, ir, kaip žinome, tai daryta ne lietuvių kalba. Tas pats J. Lebedys nušvietė ir lietuvių kalbos išstūmimo iš visuomeninio gyvenimo aplinkybes. K. Sirvydas gyveno ir dirbo XVII a., kuris istorijoje minimas kaip mokslo istorinio fenomeno atsiradimo amžius. Kitaip sakant, Lietuvoje XVII a. buvo padaryta tai, kas Vokietijoje įvyko IX a., pasirodžius perpasakojančioms Evangeliją poemoms „Heliandui“ ir „Kristui“. Šios poemos tapo savo meto tautinės mokslo kalbos užuomazga, pradėjusi visą tokios kalbos lyties raidą. Lietuvoje tai įvyko tik tuomet, kai mokslo fenomenas joje jau funkcionavo kur kas lemtingesnėse srityse ir funkcionavo ne lietuvių kalba. Lietuvių kalba buvo išstumta ne kur nors kitur, o pačioje Lietuvos valstybėje. Manau, nereikia aiškinti, kad, be kitų priežasčių, tai lėmė pačios Lietuvos atsilikimas ir jo sąlygojamas atitinkamos mokslo politikos nebuvimas. Perfrazuodamas garsų Napoleono posakį, pridursiu: kas negeba ugdyti savo mokslo kalbos, turi ugdyti svetimą. [p. 46].