Tautos ir valstybės sąmoningumas: lietuvių kalbos atvejis

LTPasaulis kinta spartėjančia tvarka ir jį vienijančia kryptimi. Visa tai dabar vadinama globalizacija. Tačiau ta kaita ir tas visuotinis susisaistymas vyksta labai netolygiai ne tik žvelgiant į tautų ir valstybių tarpusavio saitus, bet ir jų pačių viduje. Toks raidos netolygumas sukelia naujo pobūdžio įtampų, pasireiškiančių visuose socialinės organizacijos lygmenyse - pradedant šeima ir baigiant panvisuomene. Tačiau šių įtampų dėka atsiranda ir naujų socialinės energijos impulsų, iš jų ir tokių, kurie žvelgiant tradiciniu žvilgsniu priskirtini etnokultūros reiškiniams. Pačiais įvairiausias lygiais ir įvairiausiomis kryptimis plinta kultūrinio, ekonominio ir politinio eksteritorialumo tinklainė, t.y. plečiasi nuo valstybės valios mažai bepriklausanti socialinio veiksmo ir procesų erdvė. Jokia jėga negali sustabdyti nei to globalizacijos įsiūbuojamo smagračio, nei tos struktūrinės procesų tinklainės, kuri nebepaiso valstybės sienų. Šis socialinio vyksmo smagratis, didindamas greitį, į šalis taško lietuvių tautos ir jos valstybės segmentus. Tačiau ne tik tautos, bet ir pačios civilizacijos prasmingumo vardan išlieka ne tik būtinybė, bet visada esama ir galimybės tuos išsitaškančius, tuos po eksteritorialumo tinklaine tarsi savaime išsivaikščiojančius tautinės ir nacionalinės kultūros segmentus surinkti krūvon, pagelbėti jiems tarp savęs susišaukti, susikalbėti. Išlieka būtinybė ir galimybė įveikti akivaizdesnių tampantį ne tik socialinių segmentų ar struktūrų, bet ir pavienių žmonių tarpusavio susvetimėjimą, pristabdyti gyvenimo slinktį į bedvasę egzistenciją. [p. 20].