Kalba - kultūros šerdis

LTMums nekelia abejonių pagarbos humanitarinei kultūrai stygius ir jos reikšmės supratimo stygius. Tai neabejotinas sovietmečio reliktas, arba liekana, tiesa, gana ryški. Vadinamasis tarybinis gyvenimo būdas, rėmęsis masių klusnumu ir karyba, ideologiniu diktatu, sustyguotu su ginklavimosi logika, visuomet turėjo nemalonumų dėl iškilių humanitarinių, socialinių mokslų figūrų. Aišku, taip vadinamojo pogrindžio žmonių buvo įvairių profesijų ir likimų vyrų ir moterų. Tačiau psichologiškai neklusniausi dažniausiai atsirasdavo iš tų, kurie gilinosi į tautosaką, mitologiją, tautos istoriją, geopolitiką, filosofiją, religiją, diplomatinius santykius, ekonomiką ar meninę raišką. Tuo mes nenorime pasakyti - tiesos žodį ištaria ar jį suformuluoja tik humanitarai. Toks teiginys būtų per stiprus, kategoriškas, bet jis realistiškas. Mat šioje srityje dirbantiems ir kuriantiems žmonėms paprastai iškyla fundamentiniai žmogaus laisvės ir pašaukimo, prasmės ieškojimo klausimai. Juos inspiruoja ne tik asmeninė individo patirtis, nepakartojama ir jo paties sukaupta ir kaupiama, bet ir pats veiklos pobūdis. Tas nuolatinis sąlytis su giliamintiškais istoriniais, literatūriniais, filosofiniais, religiniais ir kitokio žanro tekstais. Ir tas sąlytis nėra vienkartinis, proginis, o tiesiog nuolatinis, esminis. Humanitaras ir yra kalbos, tekstų žmogus, žmogus, juos besiaiškinantis ir interpretuojantis, tačiau perkalbą, per tekstus jam atsiveria didieji gyvenimo slėpiniai. Perjuos dvelkteli amžinosios vertybės. Jos mums tarsi primena, kaip reikia saugoti ir ginti nepakartojamą tradicijų ir naujovių dermę visose gyvenimo srityse ir situacijose. [p. 12].