Ž. Liauksminas ir jo "Ars et praxis musica"
LT[... ] Jėzuitų mokyklose muzikos mokymas buvo iš esmės kitoks. Mokyklų istorijos tyrėjas J. Lukaševičius, turėdamas galvoje bažnytinį chorinį giedojimą, rašo: „Kai pas jėzuitus pradėsi mokytis, atsisakysi muzikos, kurios jie nemoko ir ja nesižavi, negieda choru". Jėzuitų kolegijų jaunimas nebuvo įpareigojamas dalyvauti liturginėse apeigose. Jų mokyklose religinė praktika tebuvo auklėjimo priemonė, kur kas didesnį dėmesį jėzuitai kreipė į populiarias apeigas. Choralinių melodijų mokymo procesą jie čia taip sujaukė, kad Ž. Liauksminas, tradicinį choralą cantus planus laikydamas įžanga į nuoseklaus ritminio giedojimo mokymą, savo veikale teigia, kad muzikos mokytojai pamiršta tokį giedojimą ir jaunimą, deramai jo neparengę, verčia mokytis sudėtingesnio figūrinio giedojimo cantus fractus. Ši pastaba - argumentas, leidžiantis teigti, kad būtent toks giedojimo stilius tuo metu ir buvo paplitęs Lietuvoje. Tačiau tai tik viena iš sričių, kur jėzuitai naudojo giedojimą. [...] [Iš teksto, 350].
