Biblija lietuvių literatūroje: pagrindiniai santykio variantai : disertacija

LTBiblija – reikšmingas lietuvių literatūros intertekstas. Pagrindiniai lietuvių literatūros dialogo su Biblija variantai yra imitacija - transformacija - deformacija. Ši trinarė skirtis pagrįsta literatūrine Biblijos prasmių hierarchijos ir struktūros principų traktuote. Imitacija dialoguoja su Šventuoju Raštu kaip su kultūros tekstu ir apreiškimu, bibliniame naratyve įrašydama tautos ir individo egzistenciją. Archetipiniai Biblijos įvaizdžiai formuoja imitacijos pasaulėvaizdį, biblinė idealiųjų – žemųjų archetipų dichotomija tvirtina jo vertikaliąją ašį. Atsiremiama į žanrinę atmintį (pamokslo, pranašystės, aforizmo, kankinystės aprašymo, giesmės, maldos). XX a. greta tradicinės traktuotės išryškėja Biblijos transformacija, antropocentriškai / egocentriškai kartojanti ir reviduojanti biblines tiesas. Esminis transformacinės traktuotės stimulas – moderniojo individualizmo pasaulėjauta. Archetipiniai įvaizdžiai bei motyvai perkuriami naujuose literatūriniuose kontekstuose: dažniausiai jau ne analogiškuose bibliniams, o nurodančiuose socialinės tikrovės (egzodo, okupacijos) dramatizmą. Biblijos žodis suvokiamas labiau kaip mitologinė išmintis nei kaip kerigminė perkeičiančioji galia. Transformacijų Dievas neretai primena apleidusį pasaulį deistinį demiurgą. Pagrindinis Biblijos deformavimo kontekstas – kenčianti ir mizeriška egzistencija. Modernaus gyvenimo ar sovietinės nelaisvės vaizdai siejami su pragaro semantika. Nuodėmės sąmonė antropocentrinėje deformacijoje blėsta, vyrauja ironiška kaltės samprata. Ironiškoji neteigimo poetika Bibliją ironizuoja ir kartu aktualizuoja. [Iš leidinio]

ENThe Bible is a significant intertext of the Lithuanian literature. The main types of the Lithuanian language dialogue with the Bible are imitation - transformation - deformation. This trinomial differentiation is based of Biblical hierarchy of meanings and treatment of structural principles. Imitation dialogues the Holy Scripture as a cultural text and revelation by incorporating existence of a nation and of an individual in the Biblical narrative. Archetypical images of the Bible shape the imitation world outlook; Biblical dichotomy of ideal (lower) archetypes strengthens its vertical axis. The genre memory is taken as a basis (sermon, prophecy, aphorism, description of martyrdom, gospels and prayers). Along with traditional 20th century approach the transformation of the Bible shows through; it repeats and revises the truths of the Bible in an anthropocentric/egocentric way. The essential stimulus of transformational approach is the world outlook of modern individualism. Archetypical images and keynotes are restored in new literary contexts: most often not in parallel Biblical contexts, but in those showing the drama of social reality (exodus and occupation). The Biblical word is perceived as the mythological wisdom rather than kerygma replacing power. God of transformations often reminds of deist demiurge which has abandoned the world. The main context of Biblical deformation is suffering and miserable existence. The images of modern life or the Soviet captivity are associated with the semantics of hell. The conception of a sin is fading away in the anthropocentric deformation and ironic conception of guilt prevails. Ironic poetics of negation and makes the Bible ironic and relevant at the same time.