Liaudies meno parodos ir dainų šventės
LTKiekvieną parodą galima traktuoti kaip specifinį kūrėjo ir žiūrovo susitikimą, sakytum, abiem svarbų pasimatymą prie konkrečių darbų. Ypač tai akivaizdu didžiausiose ir daugeliu atžvilgiu svarbiausiose dainų švenčių metu vykstančiose parodose, kuriose eksponuojami iš visos Lietuvos atrinkti geriausi darbai ir kuriose savotiškai atsiskleidžia kūrėjo ir žiūrovo pasaulėjautos santykis, nulemtas liaudies meno, kaip bendruomeninio reiškinio, dėsniais.1 Liaudies dailės parodų istorijos pradžia – XIX amžius. XIX a. – XX a. pradžioje įvairiose parodose (senienų, žemės ūkio, liaudies verslų ir pan.) buvo eksponuojami ir liaudies dirbiniai, dažniausiai taikomojo pobūdžio. Bene pirmąkart už Lietuvos ribų lietuvių liaudies menas pristatytas 1900 m. Paryžiaus pasaulinėje parodoje, Trokadero etnografijos muziejuje. Šis menas sudarė ir svarbią pirmųjų Lietuvių dailės draugijos organizuotų parodų dalį (1907–1914). [p. 12].
