Tradicijos ir novatoriškumo sintezė tautodailininkų drobėse
LTLietuvių tautodailėje tapybos žanras bene pats spalvingiausias dėl savo įvairovės. Jis vienija skirtingose aplinkose subrendusius savamokslius bei dailės mokslus pažinusius menininkus. Vieni iš jų tęsia lietuvių liaudies meno tradicijas, siekia išsaugoti tautinę dvasią ir kuria naivųjį meną. Menotyrininkė Nijolė Tumėnienė rašė: „Naivusis menas žavi spontaniškumu, akademinių dailės taisyklių nepaisymu, vaizdų emocionalumu bei netikėtumu“. Nors naivusis menas nėra siejamas tik su kaimo kultūra bei gali tarpti miesto kontekste, dažniausiai toks menas gimsta savamokslio, neretai vyresniame amžiuje tapyti pradėjusio tautodailininko drobėse. Vis dėlto lietuvių tautodailės tapyba vien naiviuoju menu neapsiriboja ir savo įvairovę papildo skirtingas stilistikas įvaldžiusių menininkų darbais. Tautodailininkais jie save laiko dėl keleto priežasčių. Vieni savo kūriniuose vaizduoja lietuviško kaimo idilę, gamtos grožį, baltų kultūros simbolius. Kiti renkasi tradicinį mūsų kraštui būdingą koloritą, paiso liaudies menui būdingų komponavimo principų. Yra ir tokių šiuolaikinių dailininkų, kurie, kurdami su tradiciniu lietuvių liaudies menu mažai kuo susijusias kompozicijas, tai daro su nuo naiviojo meno neatsiejamu pozityvumu ir emociniu nuoširdumu. [p. 18].
