LT[...] Nieko neturėtų stebinti klausimas, ar V. Gaigalaitis buvo tipiškas Mažosios Lietuvos sūnus? Atsakymas vienas: ne, netipiškas. Kitoks. Savo amžininkus jis toli prašoko minties aštrumu, įžvalgumu, nuodugniu tolesnės jo gimtojo krašto socialinio gyvenimo raidos suvokimu. Dar - asmeniniais bruožais. Dorovingos šeimos buitis ir aplinka jau paauglystės metais leido susiformuoti, o vėliau visą gyvenimą išsaugoti brangintiną esminę savybę - individo pareigos, atsakomybės prieš kitus suvokimą. Ir, žinoma, įprotį dirbti. Dirbti sistemingai, nuolat, kantriai. Šios savybės, aiškus tikslo suvokimas leido jam ilgainiui tapti iškiliu Mažosios Lietuvos kultūros, religijos veikėju, mokslininku, administratoriumi. [Iš teksto, p. 516].