Paveikslas ir knyga: LDK dailės tyrimai ir šaltiniai

LTSusidūrę su meno kūriniais, nekantraujame apipinti juos tekstais, kurie apibūdintų jų vertę, nušviestų kilmę, istorinį kontekstą ir t. t. Tačiau kartais atrandame knygą, paveikslo ar kito dailės kūrinio amžininkę, autentišką jo buvimo bei suvokimo kultūroje liudytoją. Toks vizualinių ir verbalinių kultūros šaltinių, sąlygiškai apibendrintų paveikslo ir knygos sąvokomis, susitikimas yra viena svarbiausių šio leidinio idėjų. Beveik visi čia spausdinami straipsniai vienaip ar kitaip iškelia paveikslo ir knygos dialogą. Vienuose panyrama į vaizdus kuriančius ar aiškinančius tekstus, kituose aptariami knygose atrasti paveikslai ar jų pirmavaizdžiai. G. Mickūnaitė aptaria Trakų salos rūmų sieninę tapybą ir 1428 m. "Vytauto pagyrimą" kaip savitus Bizantijos įtakos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūrai liudytojus. Skirtingų to paties laikotarpio paminklų analizė atveria jų prasminės sandaros veikimo analogijas ir bizantiškosios įtakos perėmimo dėsningumus. Bene akivaizdžiausiai paveikslas ir knyga susitinka pačioje graviūromis iliustruotoje knygoje, kuri tampa grafinių vaizdų prasminės sklaidos vieta ir kontekstu. A. Paliušytė analizuoja 1645 m. Pilypo Bajevskio Jonušui Radvilai ir jo antrajai žmonai Marijai Lupu vestuvių proga skirtą panegiriką. Lenkijos tyrinėtojas kunigas M. Janocha liturginės ikonografijos aspektu aptaria 1682 m. Aleksandro Tarasevičiaus graviūrų ciklą "Sacrificium Missae" Fulgento Dryjackio maldaknygėje "Vitae Christi". R. Janonienė ir J. Trilupaitienė pristato unikalų XVII a. gaidų rankraštį su šv. Pranciškaus gyvenimo raižinių ciklu. Šių trijų XVII a. iliustruotų knygų ikonografinė medžiaga plačiau pristatoma ir reprodukuojama pirmą kartą. Tarp paveikslo ir knygos fenomenologiškai įsiterpia procesijos.Procesijos buvo kuriamos pasitelkiant teologinę literatūrą, interpretuojant ikonografinę tradiciją, jungiant žodį ir vaizdą. Šiandien šiuos gyvuosius procesijų paveikslus - judrius miesto reginius - galime atkurti tik iš aprašymų. Tai tarsi idealiosios, tekstų sustingdytos procesijos. Šia labai mažai tyrinėta kultūros rūšį bando rekonstruoti L. Griciūtė. Ji aprašo Vilniuje rengtas Dievo Kūno iškilmių procesijas. Bandant atpažinti, įvardyti ir suvokti sieninės tapybos vaizdų siužetus, prasmes, jų seką ir teologinę režisūrą, pasitelkiamas atidus paveikslų skaitymas. Aprašant bažnyčios sieninės tapybos ikonografiją, jos erdvėje pasklidę vaizdai tarsi sudedami į knygą, į nuosekliam pasakojimui pavaldžią jos struktūrą. Tokioje ikonografinės analizės plotmėje vėl susitinka paveikslas ir knyga, vaizdas ir jo prasmę aiškinantis tekstas. Kaip tai vyksta, atsiskleidzia D. Klajumienės ir R. Meldytės ikonografinėse studijose. D. Klajumienė pateikia Liškiavos dominikonų bažnyčios sieninės tapybos ikonografinę analizę. Ji iškelia vienos centrinių interjero scenų analogiją su 1624 m. Antverpene leisto mišiolo graviūra. R. Meldytė rekonstruoja Vilniaus šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios dekoro ikonografinę programą. Ji taip pat pateikia paskirų scenų grafinių analogijų, galimų jų pirmavaizdžių. Dar vieną grupę šio leidinio straipsnių vienija stebuklingų paveikslų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje klausimas. A. Baniulytė aptaria Marijos stebuklingus paveikslus, jų ikonografinius tipus, raidą ir kultą nuo krikščionybės pradžios Lietuvoje iki XVIII a. R. Stankevičienė pristato unikalų XVIII a. šaltinį - Vilniaus dominikono Tomo Grigaliaus Šymako parengto veikalo "Pamokslininkų ordino prerogatyva" dalį apie stebuklingus Lietuvos dominikonų provincijos atvaizdus.Šymako tekstas „Švč. Mergelė Marija pamokslininkų ordiną puošia įvairiomis relikvijomis ir savo bei Sūnaus stebuklingais paveikslais" (1755 m.) galėtų tapti ne tik daugelio paveikslų istorinio atradimo ar faktografinio tikslinimo šaltiniu, bet ir autentiško jų suvokimo bei estetinės pajautos liudijimu. "Prerogatyvos" tekstas atskleidžia stebuklingų paveikslų reikšmę vienuolyjos gyvenime, kita vertus, leidžia išvysti, koks svarbus pačios vienuolijos vaidmuo plėtojant ir puoselėjant stebuklingų paveikslų kultą. T. Račiūnaitės straipsnyje tarytum tęsiama dominikonų globojamo stebuklingo Marijos paveikslo tema pristatant Lukiškių Dievo motinos stebuklų knygą - Vilniaus dominikono R. Smiarovskio parengtą ir jėzuitų spaustuvėje 1737 m. išleistą "Mistinį fontaną". Šio šaltinio pagrindu autorė apmąsto stebuklingo paveikslo fenomeną. [Iš Pratarmės, p. 7-8].

• Liškiavos dominikonų bažnyčios interjero ikonografinė programa
• Dievo kūno procesijos Vilniuje
• Pilypo Bajevskio panegirikos Dvigubos saulės ir dvigubo mėnulio rateliai <...> (1645 m.) Raižiniai
• XVII a. gaidų rankraštis su Šv. Pranciškaus raižinių ciklu
• Lukiškių Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčios dievo motinos paveikslas ir jo stebuklų knyga Mistinis fontanas.... Stebuklo vieta ir laukas
• Bizantija ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė: įtakos, skoliniai, idėjos. Trakų salos pilies rūmų sieninė tapyba ir Vytauto pagyrimas
• Vilniaus Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčios sieninės tapybos ikonografija
• Aleksandro Tarasevičiaus 1682 metų Vilniaus graviūrų ciklas sacrificium missae liturginių-alegorinių vitae christi ciklų kontekste
• The cult of the Virgin Mary and its images in Lithuania from the middle ages until the seventeenth century
• Stebuklingi Lietuvos dominikonų provincijos paveikslai