LTSkaitytojams pristatomas naujas Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto leidinys pasirodo 2009-aisiais metais, kai sukanka 70 metų nuo Molotovo-Ribbentropo pakto pasirašymo ir Antrojo pasaulinio karo pradžios. Šie faktai yra plačiai minimi ir aptarinėjami tiek Rytų Europoje, kur jo eiga buvo ypač kruvina, tiek „senojoje“ Vakarų Europoje, kurioje stalinizmo nusikaltimus vis dar linkstama minimizuoti lyginant su nacistų nusikaltimais. 70-ąsias Antrojo pasaulinio karo pradžios metines Europos šalių politikai, diplomatai ir plačioji visuomenė paminėjo diskutuodama apie atskirų valstybių vaidmenį, sukeliant didžiausią praėjusio amžiaus tragediją. XX amžiaus Lietuvos istorijos kontekste ne mažiau svarbūs yra šio karo pabaigos įvykiai. Ši tematika Lietuvos akademinėje ir viešojoje erdvėje dar dažnai politizuojama, o vertinant to laikotarpio įvykius neretai vyrauja ideologinės nuostatos. Visuomenės minties raida Lietuvoje ir geopolitinė situacija Baltijos regione rodo, kad Rytų Prūsijos [istorinio Klaipėdos krašto, Kaliningrado regiono, lenkiškosios Rytų Prūsijos dalies] vystymosi ir ateities perspektyvos bei alternatyvų paieška iškyla labai aštriai, nes nesutariama dėl istorinių įvykių ir pasekmių vertinimų. Antrojo pasaulinio karo rezultatų ir atminimo simbolių vertinimai yra ne vien profesionalių istorikų reikalas. Istorinės datos ir įvykiai pradedami naudoti kaip simboliai, turintys tikslą konsoliduoti etnines grupes, kurti istorinės atminties artefaktus, tautą vienijančius mitus, formuoti naują arba patvirtinti seną geopolitinę orientaciją. Tačiau istorikas neturėtų politizuoti istorijos. Ideologizuoti ir politizuoti Antrojo pasaulinio karo pabaigos Rytų Prūsijoje vertinimai dažnai gerokai skiriasi nuo mokslinių tyrimų.Šie skirtumai gimdo nesusikalbėjimą tarp profesionalų ir politikų bei populistų ir gali sukelti dalies visuomenės priešiškumą. Tokią padėtį lemia tai, kad, viena vertus, apie Antrojo pasaulinio karo baigiamąją fazę ilgai buvo kalbama labiau akcentuojant karinių operacijų eigą ir užmirštant, jog į tuos pačius įvykius buvo įtraukta milijonai civilių gyventojų, kurių kančios tarsi liko už tyrimų lauko; kita vertus, sovietinė istoriografija tiek mokslo, tiek viešosios nuomonės sferoje suformavo „oficialią“ Rytų Prūsijos ir įvykių joje interpretaciją, kuri gerokai skyrėsi nuo šiuos įvykius išgyvenusių asmenų vertinimo. Šie du hermeneutiniai įtampos laukai Lietuvoje ypač sustiprėjo Atgimimo laikotarpiu, kuomet kai kurie Antrojo pasaulinio karo pabaigos ir pokario įvykių Rytų Prūsijoje vertinimai buvo pradėti naudoti kaip politiniai argumentai, diskutuojant apie Karaliaučiaus krašto priklausomybės aspektus ir indoktrinuojant šiuos vertinimus į visuomeninę sąmonę kaip neginčytiną tiesą. Šio Acta Historica Universitatis Klaipedensis numerio straipsniai yra įvairūs tiek metodologine prieiga, tiek konceptualumu. Įvairovę lemia tai, kad straipsnių autoriai atstovauja ne tik skirtingoms mokslo institucijoms ar skirtingoms valstybėms, bet ir skirtingoms kartoms [p. 5].