LTSukako 580 metų nuo Žalgirio mūšio. 1410 m. liepos 15 d. Lietuvos ir Lenkijos valstybių, sujungusių lietuvių, slavų ir kitų autų jėgas, kariuomenės, vadovaujamos dviejų lietuvių karo vadų - Vytauto ir Jogailos, sutriuškino Kryžiuočių ordino galybę. Tai didžiausias, lemtingiausias mūšis viduramžių Europoje per visą 250 metų Lietuvos karo su Kryžiuočių ordinu laikotarpį. Žalgiris sutvirtino Lietuvą ir Lenkiją, pakirto vokiečių feodalų spaudimą Vilūno ir Rytų Europoje, sprendė Didžiojo Naugardo, Pskovo ir kilų rusų žemių likimą, padrąsino čekus kovai. Žalgirio pergalė sustiprino Lietuvos valstybės, lietuvių tautos egzistenciją, tapo amžinu mūsų Istorijos tvirtybės simboliu. Apie mūšį rašė to meto bei vėlesni kronikininkai, susikaupė gausi tarptautinė istoriografija. Pastaraisiais dešimtmečiais ypač Pažymėtini šie veikalai: didelė lenkų istoriko S. M. Kučinskio knyga, 1955-1987 m. sulaukusi net penkių leidimų1, VFR savo darbus spausdinančio švedo S. Ekdalio archyviniai atradimai ir studijos (1963 m.), pas mus naujai (tęsiant 1959, 1960 m. leidimus) pasirodžiusi M. Jučo knyga „Žalgirio mūšis” (1990 m.)3. Tačiau viena s svarbiausių mūšio problemų - Lietuvos kariuomenės manevras - iki šiol tebėra ne visai aiški. [Iš teksto, p. 65].