Istorija Žemaitiška. [T.] 1
LT„Lituanistinės bibliotekos" serijoje jau išleistos trys Simono Daukanto knygos. 1976 m. išėjo Raštų dvitomis, kuriame yra „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių", „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių", „Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje", smulkiųjų raštų pluoštas ir visi žinomi laiškai. 1984 m. pasirodė „Vertimų ir sekimų" tomas (Ezopo pasakėčios, „Pasakos Fedro", Kornelijaus Nepoto „Gyvatos didžiųjų karvaidų senovės" ir J. H. Campės „Rubinaičio Peliūzės gyvenimas"). Liko nepakartotas tik vienas iš keturių svarbių jų Daukanto istorijos veikalų - „Istorija Žemaitiška". Ją Daukantas turėjo baigti apie 1836-1837 m., kai jau buvo iš Rygos persikėlęs į Peterburgą. Šitai rodo „Istorijoje Žemaitiškoje" panaudo tų veikalų išleidimo datos - naujausia ir net 11 kartų minima Thomo Hiamo „Estijos, Livonijos ir Latvijos istorija" pasirodė 1835 m. Vėliau spausdinti darbai, pavyzdžiui, Vygando Marburgiečio kronika, išėjusi 1842 m., minimi tik retkarčiais; šios nuo rodos, matyt, atsiradę tvarkant jau parašytą tekstą. Daukanto istorijos veikalus išrikiavus chronologine tvarka, „Istorija Žemaitiška" stovėtų antroje vietoje, po „Darbų", kuriuos rašė baigdamas studijas Vilniaus universitete. Veikalus skiria maždaug 14 metų. Per tą laiką iš „Darbų" išaugo nauja, žymiai platesnė istorija. Visų pirma išsiplėtė jos chronologiniai rėmai: „Darbai" baigiami Vytauto laikais, o „Istorija Žemaitiška" - su Žygimanto Augusto valdymo pabaiga. Šitam 1430-1572 m. laikotarpiui Daukantas paskyrė ketvirtadalį veikalo. Be to, iš "Darbų" perimtas tekstas smarkiai taisytas ir pildytas [p. 5-6].
