Etnologijos mokslas ir etnokultūrinis sąjūdis XX a. septintajame-devintajame dešimtmečiais: suvienytų pajėgų galia

LTSovietų Sąjungos okupacija ir Antrasis pasaulinis karas atnešė daug netekčių ir pokyčių įvairiose mokslo srityse. Ne išimtis ir etnologijos mokslas. Baigiantis karui, daugelis institucijų lieka be vadovų ir darbuotojų: vieni žūsta kare ir tremtyse, kiti emigruoja į Vakarus, treti, kad ir pasilikę Lietuvoje, jau nebeįtinka sovietų valdžiai. Tenka prisitaikyti prie naujosios realybės. Šio straipsnio tikslas - parodyti, kaip XX a. septintajame-devintajame dešimtmečiais vyko etnologijos srities mokslininkų ir etnokultūrinio sąjūdžio dalyvių bendradarbiavimas bei aptarti šių bendrų veiklų rezultatus. Kaip buvo persipynę mokslininkų ir etnokultūrinio sąjūdžio dalyvių - savo šalies tikrąja istorija ir kultūra besidominčių žmonių - keliai? Kaip jie vieni kitus veikė, ką jie davė sau, bendraminčiams ir Lietuvai? Atkūrus nepriklausomybę, daug etnokultūriniame sąjūdyje sovietmečiu dalyvavusių žmonių dalijosi prisiminimais, to laikotarpio vertinimus, rezistencinių kultūrinių, religinių ir politinių grupių reikšmę bei svarbą nagrinėjo ir įvairių krypčių mokslininkai. Rodos, jau viskas liudininkų papasakota, tyrėjų išanalizuota, tačiau praėjus daugiau nei trisdešimčiai metų po Lietuvos valstybingumo atkūrimo klausimas, kiek mokslas (šiuo atveju etnologija) turi padėti ugdyti ir stiprinti mūsų patriotiškumo ir tautiškumo jausmus, išlieka svarbus. [Iš teksto, p. 140].

• Jaunimo kultūrinė rezistencija sovietmečiu: žygeivių klubas „Ąžuolas”. Kauno istorijos metraštis. 2003, 4, p. 165-176.
• Sovietmečio iššūkiai Lietuvos etnologijai: disciplina, ideologija ir patriotizmas. Lietuvos etnologija. 2001, 1 (10), p. 99-117.