Meno mirties problema (pagrindinių koncepcijų palyginamoji analizė) : disertacija

LTDisertacijoje nagrinėjamos reikšmingiausios teorijos, kuriose meno mirties požymiais laikomi skirtingi XVIII a. pabaigos - XX a. meno kūrybos ir suvokimo pokyčiai. Pirmą kartą meno mirties sąvoka atsiranda XIX a. pradžioje Hegelio filosofinėje sistemoje kaip loginė jos išvada. Jis atskleidžia tokio turinio svarstymų galimybę, kategoriškai meno mirties neteigia, tačiau pastebi klasikinio ir romantinio meno skirtumus bei nuspėja daugelį vėlesnių esminių meno pokyčių. Romantinį meną Hegelis laiko nepakankamai rimtu, nebetenkinančiu aukščiausiųjų žmogaus poreikių, minties ir refleksijos pralenktu dalyku, o daugelį romantinių kūrinių - net ir formaliai netobulais. Šios aplinkybės siejasi su dviem šiuolaikinio meno tendencijomis. Viena, kūriniai fragmentuojasi, tampa žaismiški, vartoja primityvią meno kalbą. Kita vertus, jie daugiau kreipiasi į protą, o ne į pojūčius. Dadaistinio, minimalistinio, konceptualiojo meno kūriniai nedaug tesako jusliniam suvokimui, dažniau reikalauja. mąstymo, o ne estetinio išgyvenimo. Tyrinėjimas tęsiamas analizuojant Nietzsche's, Heideggerio ir Adorno teorijas. Jos sugretinamos bei palyginamos su Hegelio koncepcija, taip atskleidžiant meno mirties sampratos raidą. Be jų, aptariamos filosofijos ir meno teorijos, plėtojančios bei konkretizuojančios pasirinktų autorių idėjas. Išvadose teigiamas radikalus XIX a. pabaigos - XX a. pradžios meno lūžis. Pastarasis lūžis yra nelygintinas su ankstesne meno raida, nes naujos kryptys nebūdavo sąmoningai nukreiptos prieš paties meno sampratą, meno kūrinių nepaversdavo kitų kultūros sričių reiškiniais. [Iš leidinio]

ENThe dissertation examines the most significant theories concerning the death of art. The concept of the death of art first appeared at the beginning of the 19th century in Hegel’s philosophical system as its logical conclusion. Hegel shows the possibility of this type of thinking and, although he does not categorically assert the death of art, he notes the differences between classical and romanticist art and predicts many later essential transformations in art. Hegel considered romanticist art to be insufficiently serious, unable to fulfil the highest human needs, surpassed by thought and reflection, and viewed many romanticist works art as even formally imperfect. These circumstances relate to two trends in contemporary art. First, the work of art fragment, become playful and rely on primitive artistic language. On the other hand, they appeal to the mind more than to the senses. Dadaist, minimalist and conceptual works of art have little to say to the sensual perception and usually require reflection, rather than an aesthetic experience. The research continues with the analysis of Nietzsche's, Heidegger’s and Adorno’s theories, which are contrasted and compared to Hegel’s conception, thereby revealing the evolution of the idea of the death of art. Moreover, philosophical and art theories that develop and particularise the idea of the selected authors are also discussed. The conclusion suggests a positive breaking point in art in late 19th and early 20th centuries, which is not comparable to the previous developments because previously new directions intentionally did not deny the very concept of art or sought to turn works art into phenomena of other areas of culture.