Žemaičių bajoro ūkis XIX amžiaus pirmoje pusėje
LTŠis pirmąsyk prieš 57-erius metus spaudoje pasirodęs Vandos Daugirdaitės-Sruogienės veikalas, kaip ir daugelis kitų lietuvių istoriografijos paminklų, pakartotinai leidžiamų mūsų skaitytojui, vertas rimtesnio nūdienos istorikų dėmesio ir komentarų. Tai neabejotinai iškalbingas lietuvių istorijos mokslo paminklas, rodantis, kokį akademizmo lygį per kelerius savo egzistencijos metus buvo pasiekęs Vytauto Didžiojo universitetas. Mat šis veikalas gimė pirmiausia kaip magistrinis darbas, apgintas Humanitarinių mokslų fakultete. Temą pasiūlė prof. Vaclovas Biržiška, vadovavo ir vertino prof. Ignas Jonynas. Per pusšimtį sovietinio režimo metų daug prirašyta apie makro- procesus, klasinius santykius ir išnaudojimą, bet taip ir nepriartėta (išskyrus vieną kitą biografiją) prie realaus praėjusio šimtmečio gyvenimo, o bajoro gyvenimas buvo apskritai išbrauktas iš tirtinų objektų sąrašo. Taigi ši nedidelės apimties knyga ilgus dešimtmečius buvo vienintelis tokio pobūdžio lietuvių istoriko darbas. Knyga reikšminga nesprendžiamų klausimų platumu. Autorė kėlė sau kuklią užduotį - surinkti, susisteminti išmėtytą, užkampiuose teišlikusią, mažai kam žinomą bei prieinamą medžiagą, iš kurios statomi didieji istorijos rūmai, vaizduojantys viso krašto ūkio, socialinių, ekonominių bei kultūrinių santykių raidą. Nesinori sutikti su autorės prielaida, kad tokie kaip jos teks tai dažnai niekam, išskyrus pačius istorikus, nėra įdomūs. Pamažu stiprėja susidomėjimas paprastais kasdienybės faktais: kiek kainavo duona ar silkė prieš du šimtus metų, ko vertas anuomet buvo kasdienis žmogaus darbas ir ką reiškė žodis laisvalaikis. Koks buvo vietinės degtinės ir itališko vyno kainos skirtumas? Paskaitykim knygą Žemaičių bajoro ūkis - tai ir patrauklu, ir paprasta, ir šiuolaikiška.
