Apie kai kuriuos priekaištus

LTТает плоть теряя грани в жертвеном огне, — rašė Jurgis Baltrušaitis, postuluodamas egzistenciškai apreiškiminę žodžio būtį, kuria poetas iškiltų kierkegardiškame meilės kunigystės vaidmenyje, ir tuo įkūnytų „aukščiausią grožio išmintį", - pasak J. Aichenvaldo (ją įžvelgusio J. Baltrušaičio eilėraščiuose...). Kas buvo charakteringa J. Baltrušaičio startiniam laikotarpiui - benueinančio XIX a. galui ir šio - dvidešimtojo - besiveriančioms savisąmonės angoms? Kuo ypatingos amžių sandūros, kurioms ir „niūrusis Jurgis" (M. Vološinas) priklausytų? Be abejo, kūniškosiomis ego valios paradigmomis, kurios, transmutuodamosi savyje ir tarp savęs, įskelia intelektualines laiko energijos kibirkštis, išprovokuoja lingvistinių sueičių ir atostūmių kūrybos ugnį; karštiems kultūrinių „krizių" pelenams atvėsus, drumzlėms nusėdus bei nuodėgulių aitrai išsisklaidžius, trumpam lieka pošvarė „naujų" idėjų erdvė, iliuzinėmis pilnatvėmis ir Didžiuoju Nieku užpildyti, tai yra intelektualines Tuštumas iliuminuojantys Grožio miražai: pozityvi jų egzistencija galioja iki dar vienos ciklo kadencijos pabaigos, kai vėl realiai pasimato (arba apsinuogina) griūčiai užprogramuota apgaulingos pažangos spyruoklė... (amžiaus pradžios lietuviškojoje periodikoje sutinkame žavų terminą „pražanga"). [Iš teksto, p. 99].