Žmogiškosios būties dramatizmas ir jo krantai Jurgio Baltrušaičio meditacinėje lyrikoje

LTJurgio Baltrušaičio poetinės pasaulėjautos harmonizuojamą būties viziją galima interpretuoti biblinių kodu (greta kitų kodų - pvz., antikos mitų, metafiziškai traktuojamo folkloro ir pan.). Erdvėlaikį ir antgamtę ženklina bibliniai ekvivalentai vargas ir poilsis, naktis ir rytas, aklumas ir praregėjimas, bangų ar jūros kelionė ir „tylus uostas". Jūra Biblijoje - dvasinių žemės gyvenimo pavojų archetipas, literatūrinis jo atitikmuo - giria; J. Baltrušaitis dialoguoja su Dante: „Mano kelionei likimas skyrė / Taką per didžią ir tamsią girią..." (Girios melodija); gyvenimas - „божий великий лес“, antgamtė esanti „už girių" (Baladė). Žemės gyvenimas - Išminties knygų „anglys, plėnys, pelenai", „pelenai ir rūkas", tremtis ar viešnagė; žmogus - žemės nuomininkas, „imbuvys"; mirtis - grįžimas į būtį (Dievą), įžengimas „į pokylį būties" („в ту высь, где вечен звездный пир“). [Iš teksto, p. 22].