Jurgis Baltrušaitis - metafizinis poetas

LTPoezijos tekstai nekinta. Kinta tik jų aiškinimas, kūriniškosios teksto galios veikimas, keičiasi perskaitymo galimybės, Jurgio Baltrušaičio tekstai rusų ir lietuvių kalba tebėra tokie pat, kokius juos paliko poetas. Bet šio kūrėjo poezijos prasmės dar vis keičiasi, vadinasi, tebėra gyvybingos. Jurgio Baltrušaičio poezijos metafizika nėra jo poezijai uždedamas rėmas, tai pati esmė, dabar pasirodanti ryškiau negu anksčiau. Kodėl ryškiau? Metafizinių prasmių ryškėjimą stiprina laikas - XX a. pabaiga, nebepasitikinti tik racionaliu pažinimu, kupina nuojautų, spėjimų. Laiko dvasia niekad nėra švari, gryna; beveik visada sumaištinga. Tik kūrybingiausios asmenybės didelėmis dvasinėmis pastangomis išgrynina laiko dvasią, išryškina svarbiausius jos bruožus. Ne vieno tyrinėtojo pastebėta, kad tiesiogine prasme Baltrušaitis atrodo esąs tarsi už konkretaus istorinio-socialinio laiko ribų. Jo sąmoningas kūrybinis gyvenimas, prasidėjęs XIX a. pabaigoje, apima katastrofiškąją XX a. dalį. Negalima teigti, kad Baltrušaitis visai nereagavo į konkrečius įvykius - yra eilėraščių, su jais susijusių. Yra pakankamai ir faktų, kuriuos galima interpretuoti kaip atsakymus į minties programas - kūrė „Skorpiono" leidyklą, žurnalą „Vesy" („Svarstyklės") - svarbiausius rusų simbolistų telkimo ir reiškimosi centrus. Susikūrus nepriklausomai Lietuvai, tapo jos pasiuntiniu ir atstovu Rusijoje. Dalyvaudavo menininkų sambūriuose, bičiulių susitikimuose, mylimas, vertinamas, atidus moterims ir jų dėmesio neapeitas. Bet tai yra vienas gyvenimas, o už jo veriasi kitas - slaptų ir gilių vidinių patirčių gaudesį girdinčio žmogaus gyvenimas. [Iš teksto, p. 8].