Reaktyvų prieraišumo sutrikimą turinčių kūdikių namų auklėtinių emocinė raiška ugdymo procese
- Emotional expression in the educational process of infants having reactive attachment disorder and staying in infants’ homes
- Training activity of early age children with reactive attachment disorders and particularities of emotional reactions
LTStraipsnyje analizuojama kūdikių namuose augančių vaikų emocinė raida ir emocijų raiška ugdymo procese. Emocinės raidos sutrikimus pirmiausia lemia tinkamų psichosocialinių sąlygų, kurias vaikas turėtų augdamas šeimoje, nebuvimas. Prieš vaiko elgsenoje pastebint reaktyvaus prieraišumo sutrikimą, jis būna jau patyręs emocinį šaltumą, nepriežiūrą, kartais net ir smurtą. Dėl specifinių institucinės aplinkos ypatumų ši patirtis būdinga daugeliui kūdikių namų auklėtinių. Emocinių ir taktilinių stimuliacijų stoka, ta pati monotoniška aplinka, palyginti su gyvenimo sąlygomis šeimose, ribotos manipuliacinės bei judėjimo galimybės, stereotipiškas bendravimo su suaugusiaisiais pobūdis lemia deprivacinę aplinką, kurioje auga tėvų globos netekę ankstyvojo amžiaus vaikai. Tyrimo problemą atspindi klausimas, kaip ugdymas gali plėtoti reaktyvų prieraišumo sutrikimą turinčių vaikų emocijų raišką? Tyrime dalyvavo 17 (10 mergaičių ir 7 berniukai) 15–24 mėnesių Šiaulių kūdikių namų auklėtinių. Nustatyta, jog pedagoginis poveikis veiksmingas plėtojant reaktyvų prieraišumo sutrikimą turinčių vaikų emocinę raišką. Emocijų, atspindinčių kognityvią kūdikių elgseną, raiška eksperimento metu didėjo (spontaniškumas p=0,06; smalsumas p=0,09; nekantrumas p=0,06) realizuojant savęs pažinimo eksperimentinės programos bloką. Neigiamos emocijos (inercija p=0,02, apatija p=0,03) mažėjo. Taigi emocinė raiška, tam tikra dalimi atspindėdama vaiko visuminės raidos kokybę, turi būti plėtojama nuo pirmųjų vaiko patekimo į globos įstaigą dienų. Dvidešimtas gyvenimo mėnuo yra reikšmingas neigiamų emocijų raiškos stiprėjimo tendencijai pasireikšti. Būtent šiuo periodu pagrindinių psichinių poreikių netenkinimas, susiformavęs reaktyvus prieraišumo sutrikimas transformuojasi į emocinę deprivaciją. [Iš leidinio]
ENThe results of an experiment in the improvement of infants' development through their emotional development, suggest that educational impact on the reduction of negative emotions, which is based on a close situational-emotional interaction, is ineffective because the psychic needs of infants cannot be developed - they can either be satisfied or not; the educational environment must ensure adequate development of psychic needs which emerge in basic emotional contexts. Infants’ reactive attachment is the result of inappropriate emotional ties at an early age which result in cognitive and emotional developmental disorders, as well as psychosocial adaptation problems. Reactive attachment disorder is a recent term which describes one of the emotional development disorders; therefore, its development mechanism and transformations in later development have not yet been completely researched and identified. The emotional expression of children with reactive attachment disorders is affected by the institutional-educational environment, which preconditions inappropriate social development, as well as the psychic development level of children and inadequate educational technologies. The study hypothesis that the emotional ties of children with reactive attachment disorders can be improved by close situational-emotional interaction has been proved. Emotional ties between children and their caregivers from children's homes cannot constitute emotional ties which prevail in the family, but they are salubrious for children’s mental health.
