Lietuva tarp senojo ir naujojo parlamentarizmo (nuo 1795 iki 1917 metų)

• LRS leidinių archyvas: knygos tekstas

LTPo trečiojo Abiejų Tautų Respublikos (ATR) padalijimo (1795-10-24) Lietuva prarado savo valstybingumą ir buvo aneksuota Rusijos imperijos. Pastarojoje viešpatavo despotiškas absoliučios monarchijos politinis režimas, nesuderinamas su bet kokiomis parlamentarizmo funkcionavimo formomis. Tai truko visą XIX amžių. Padėtis pasikeitė po 1905 metų, kai po Rusijos demokratinės revoliucijos caro absoliutizmas buvo kiek apribotas ir režimas įgijo konstitucinės monarchijos bruožų. Nuo 1906 m. balandžio 23 d. Rusijos imperijoje ėmė funkcionuoti formalus parlamentarizmas, kurį per cenzinę ir dvipakopę tvarką (kurijomis) išreiškė Rusijos Valstybės Dūma, renkamas įstatymų leidimo organas. Nuo pat Dūmų veiklos pradžios jau ir taip ribotų teisių įstatymų leidžiamosios institucijos galios dar labiau buvo susiaurintos 1907 m. birželio 3 d. Rusijos caro pasirašytu įstatymu. Rinkimai į Dūmas nebuvo visuotiniai, tiesioginiai ir proporcingi1. Į keturias Dūmas (1906-04–1906-07 – pirmąją, 1907-01–1907-06 – antrąją, 1907-11–1912-06 – trečiąją, 1912-11–1917-11 – ketvirtąją) buvo išrinkti 22 lietuviai (išrinkti Kauno ir Suvalkų gubernijose), antra tiek buvo išrinkta lietuviškųjų gubernijų (Vilniaus, Kauno, Gardino) žydų, lenkų, rusų ir baltarusių atstovų. Dūmų rinkimai, išrinktų atstovų darbas formavo modernios Lietuvos visuomenės parlamentinio gyvenimo įgūdžius, davė legalaus politinio darbo pamokas, brandino politinę ir tautinę sąmonę. Rinkimų metu siekiant išrinkti savo kandidatus į Dūmą buvo sudaromi partiniai blokai, kooperuojamasi tautiniu ir socialiniu pagrindu. [Iš teksto, p. 41].