Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės seimo genezė
LTKaip ir kitur Europoje, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje Seimo, kaip luominio susirinkimo, genezė buvo nuoseklus procesas, kurio metu neformalūs pasitarimai valdovo aplinkoje ir platesni, tačiau aiškiau nereglamentuoti suvažiavimai, virto kokybiškai naujo tipo politine institucija. Ankstyvojoje monarchijoje valdžia funkcionavo asmeninių ryšių pagrindu, todėl nuolatinis valdovo tarimasis su didikais ir politinio konsensuso paieškos buvo bet kokio sėkmingo valdymo prielaida. Monarcho rengtuose pasitarimuose dalyvaujančiųjų sudėtis ir skaičius nebuvo niekaip apibrėžti ir formaliai priklausė vien nuo valdovo valios, tačiau jo pasirinkimą ribojo išankstiniai visuomenės lūkesčiai bei suvokimas, kas turi teisę savo patarimais daryti įtaką valdovo sprendimams. Jau pirmoje išlikusioje tarpvalstybinėje rašytinėje sutartyje – 1323 m. didžiojo kunigaikščio Gedimino sutartyje su Livonijos senjorais – valdovas dokumentą sudarė „patarus ir pritarus (cum consilio et consenso) mūsų išmintingiems vyrams“. Būtent apie tokį susirinkimą didžiojo kunigaikščio dvare dvare praneša 1324 m. popiežiaus legatų pranešimas, kuriame minima maždaug dvidešimties vyrų taryba, kurios akivaizdoje valdovas kalbėjosi su pasiuntiniais. Turbūt panašų susirinkimą turėjo omenyje Vokiečių ordino kronikininkas Petras Dusburgietis, ties 1306 m. data minėjęs didžiojo kunigaikščio Vytenio sušauktą tractatus seu parlamentum. Nėra jokio pagrindo šiame apibūdinime įžvelgti kaip tik tuo metu Vakarų Europos valstybėse besiklostantį luominių susirinkimų institutą. Tai buvo tradicinis, tik kitaip įvardytas, šaltinių nuo pat valstybingumo pradžios dažnai minimas pasitarimas (lot. consilium, vok. tag, rus. сойм) didžiojo kunigaikščio aplinkoje – svarbi ankstyvųjų valstybių valdymo sistemos dalis. [Iš teksto, p. 9].
