Rusijos kariuomenės išvedimas iš Lietuvos dokumentuose
LT1941 m. birželio 15 d. Molotovo ir Ribentropo sąmokslas pasmerkė Lietuvą penkiasdešimčiai metų sovietų okupacijos. 1941 m. kilus Vokietijos SSRS karui Raudonoji armija buvo priversta Lietuvą palikti, tačiau 1944 m. triuškindama Vokietijos kariuomenę ir slinkdama į vakarus vėl užėmė Lietuvos teritoriją. Dabar ji, jau net nebandydama dangstytis sutartimis ar diplomatiškai teisinti savo buvimą užgrobtoje teritorijoje, Lietuvoje šeimininkavo taip, kaip jai buvo naudinga. Kremliaus statytiniai LSSR Vyriausybėje kariuomenės reikmėms skirdavo visas teritorijas, kurių kariuomenė pareikalaudavo, visai neatsižvelgdama nei į gyventojų, nei į Lietuvos ekonomikos, nei į gamtos saugos ar kitus reikalavimus. Okupacinė sovietinė kariuomenė Lietuvoje šeimininkavo nevaržoma. Kiek Sovietų Sąjunga, atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, Lietuvoje turėjo kariškių, tikslių duomenų nėra, tačiau Rusijos Pederacijos Siaurės vakarų grupės pateiktais duomenimis, 1992 m. sausio 1 d. buvo 34,6 tūkst. karių. Iš viso galėjo būti apie 7,3 tūkst. karininkų, 3,6 tūkst. praporščikų, 22,2 tūkst. kareivių ir seržantų, daugiau kaip 1,4 tūkst. kursantų, apie 1000 tankų, apie 180 lėktuvų, 1901 šarvuotis. Iš tikrųjų kariškių galėjo būti kokiais 10 tūkst. mažiau. Tai penkios divizijos, o turint omenyje įvairių kariuomenės rūšių pavaldumą, iš viso buvo 295 atskiros kovinės bei aptarnaujančios dalys, daliniai ir padaliniai. Be minėtų Gynybos ministerijai pavaldžių dalinių, Lietuvoje dar buvo dislokuota KGB priklausę 6 pasienio apsaugos daliniai, Vidaus reikalų ministerijos Vidaus kariuomenės junginys bei Pederalinės Vyriausybės ryšių ir informacijos agentūros prie Rusijos Pederacijos Prezidento 6-oji radijo žvalgybos bazė, dislokuota Linksmakalnyje, Kaune.Sovietinės karinės dalys Lietuvoje užėmė 68 000 ha, arba 1,2 %, Lietuvos teritorijos. Jos buvo dislokuotos visuose didžiuosiuose miestuose ir sostinėje Vilniuje. Vilniuje buvo dislokuoti 32 stambūs kariniai objektai ir net sprogmenų sandėliai tankiai apgyvendintuose Vilniaus rajonuose. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę vienu iš svarbiausių naujos valstybės uždavinių buvo pasiekti nepriklausomos valstybės pripažinimą, o tam viena iš pagrindinių kliūčių buvo okupacinės kariuomenės buvimas Lietuvos teritorijoje. Siuo dokumentų rinkiniu siekiama parodyti sovietinės (vėliau Rusijos) kariuomenės išvedimo procesą, užfiksuotą dokumentuose, sukauptuose Lietuvos Respublikos Seimo, Lietuvos Respublikos Prezidentūros, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos, Krašto apsaugos archyvo prie Krašto apsaugos ministerijos, Užsienio reikalų ministerijos, Krašto apsaugos savanorių pajėgų archyvuose. Tačiau reikia pažymėti, kad, deja, kariuomenės išvedimo procesas nėra gerai dokumentuotas. Daug 1990-1993 m. laikotarpio įvykių nebuvo užfiksuota dokumentuose, arba jie nepateko į archyvus, todėl dokumentų rinkinio sudarytojams teko spręsti nelengvą problemą, kaip kuo nuosekliau ir visapusiškiau parodyti dokumentais Rusijos kariuomenės išvedimą. Dokumentų rinkinys suskirstytas į aštuonis skyrius. Pirmąjį skyrių neatsitiktinai pavadinome „Dokumentai, kuriais siekta skatinti sovietinės kariuomenės išvedimą", nes nuo pat pirmųjų Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienų Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės vienu iš svarbiausių tikslų buvo pasiekti, kad iš Lietuvos būtų išvesta okupacinė kariuomenė. [iš teksto, p. 7].
