Dzieje unii polsko-litewskiej w latach 1482

LTŠį darbą skyriau beveik devyniems dešimtmečiams, kurie po ilgos pertraukos praėjo nuo Lenkijos ir Lietuvos derybų atnaujinimo 1482 m. ir Lenkijos ir Lietuvos personalinės unijos nutraukimo 1492 m. iki tikrosios Lenkijos ir Lietuvos unijos sudarymo 1569 m. Liubline. Pagrindinis jo tikslas buvo atkurti procesą, kai Lenkijos Karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė perėjo nuo dinastinės prie realiosios unijos, nustatant ir aprašant vadinamuosius „unijos įgyvendinimo veiksnius“. Tai apima bendrą valdovo intronizaciją, piniginę sąjungą, bažnytinę sąjungą ar valstybės ir socialines reformas. Šių įvykių preliudija buvo žodinis Kazimiero Jogailaičio „įpėdinystės sprendimas“ dėl Lenkijos ir Lietuvos sostų paveldėjimo 1492 metais. Jis formavosi mažiausiai nuo 1478 metų. Jo formulavimas neabejotinai buvo svarbesnis po vadinamojo 1481-ųjų metų kunigaikščių sąmokslo, kėlusio realią grėsmę Jogailaičių dinastijos valdžiai Lietuvoje. Su šiuo įvykiu taip pat reikėtų sieti 1482 m. sugrįžusius intensyvius Lenkijos ir Lietuvos diplomatinius mainus. Kalbant apie „įpėdinystės sprendimą“, galėčiau teigti, kad galutinę formą jis įgavo labai vėlai. Turime įrodymų, galinčių patvirtinti prielaidą, kad iki 1490 ar 1491 metų karalius rengė kunigaikštį Joną Albrechtą perimti valdžią Vengrijoje, Lenkijoje ar Lietuvoje. Lenkijos ir Lietuvos personalinės unijos iširimas 1492 metais sutapo su Aleksandro Jogailaičio naujos žemės privilegijos išdavimu Didžiajai Kunigaikštystei. Tai buvo pirmasis lietuviškas dokumentas, išleistas po Kazimiero Jogailaičio mirties, įvardinantis Lietuvos ir Lenkijos santykius, pabrėžiantis atskiros Lietuvos valstybės idėją. Netrukus, daugiausia grėsmės iš kaimyninių šalių (Maskvos, kryžiuočių, turkų) akivaizdoje, susidarė naujos sąlygos glaudesniam Lenkijos ir Lietuvos bendradarbiavimui.Jų rezultatas - 1494-1499 metais vykusios derybos, pasibaigusios vadinamąja Vilniaus unija, kuri buvo Lietuvai naudingos 1413 metų Horodlės unijos modifikacija, o kartu ir puolimui atspari sąjunga. Tačiau ši epizodinės svarbos unija nebuvo panaudota abiejų pusių naudai. Karūnos ir Didžiosios Kunigaikštystės dinastinės unijos, trukusios iki 1501 metų, silpnumą liudija neramūs 1501 metų Petrakavo seimo rinkimų įvykiai, ypač Petrakavo-Melniko unijos akto rengimo aplinkybės. Naujoji tvarka privalėjo turėti tikros sąjungos, t. y. Liublino unijos pirmtakės, pobūdį. Jo aktui būdingas vidinis specifinių ir bendrųjų nuostatų prieštaravimas. Tuo pat metu Petrakavo-Melniko unijos aktas palietė daugiausiai bendrų klausimų Lenkijos ir Lietuvos santykių istorijoje - be rinkimų ir abiejų sostų paveldėjimo taisyklių, bendros užsienio ir gynybos politikos, bendrų seimų, čia pirmą kartą buvo paminėtas ir bendrų monetų išleidimas. Sudaryta 1501 metais unija buvo nenaudinga Lietuvai. Visa našta priimti sprendimus tiek Karūnos, tiek Didžiosios Kunigaikštystės klausimais atiteko Lenkijai, tai taip pat galėjo būti nukreipta į ekonominį Lietuvos suvaržymą. Melniko unija nebuvo ratifikuota, o po Aleksandro Jogailaičio mirties 1506 metais nepavyko sušaukti bendro Seimo ir išrinkti bendrą valdovą. Unijos likimą lėmė Lietuvos dinastijų ir politikų pasipriešinimas, taip pat kaip esminiai politiniai skirtumai, iš dalies įveikti tik dėl Žygimanto Augusto vykdytų reformų. Todėl lenkams teko pasitenkinti tik Aleksandro Jogailaičio Melniko unijos patvirtinimu ir eile Lietuvos ponų duotų, bet niekada neįvykdytų pažadų dėl unijos.Į lenkų siūlymus pakeisti kai kurias unijos nuostatas nebuvo atsižvelgta, pavyzdžiui, kancleris Janas Laskis 1505 metų vasarį Lietuvos pusei pateikė pasiūlymus iš naujo sureguliuoti rinkimų klausimą, užtikrinti lėšas karališkosios valdžios funkcionavimui, teismams, nustatyti bendrą sostinę, bendrą užsienio politiką ir lygias teises rusėnams (vadinamasis „Radomo sutarties tobulinimas“). Greta politinio šantažo ir lenkų bandymo įtikinti lietuvius patvirtinti uniją, lenkų ponai ėmėsi veiksmų, leidžiančių manyti, kad unija įmanoma ir pagrįsta. Šiais atvejais karūnos ponai siekė nepriklausomai nuo lietuvių nustatyti tvarką, pagal kurią lenkai ir lietuviai sėdės per būsimus bendro valdovo rinkimus, pakelti vidinę karūnos monetų vertę iki lietuviškų monetų lygio, diplomatiškai padėti lietuviams derybose su Maskva. Lenkų pozicija ypač išryškėjo 1506 m. Žygimanto Jogailaičio rinkimų dokumento išleidimo metu. Jame buvo palaikoma unijos įgyvendinimo pagal 1501 m. nuostatas regimybė. Nepaisant formalaus lietuvių pareiškimo, kad jie vis dar domisi Petrakavo-Melniko unijos patvirtinimu ir įgyvendinimu, pir- mįl Žygimanto Senojo valdymo dešimtmetį jie nesiėmė jokių realių veiksmų, kurie tai patvirtintų. Neišnaudojus galimybių, pirmoji unijos koncepcija po Aleksandro Jogailaičio mirties buvo sukurta tik 1510 metais Piotrkavo seime (vadinamoji De uniendis rezoliucija). Tai buvo vadinamoji visuotinė unija, taip pat apimanti Karūnos vasalus. Tačiau tikrasis Lenkijos ir Lietuvos bendradarbiavimas valdant Žygimantui Senajam visų pirma buvo grindžiamas bendra užsienio politika ne tik Maskvos, bet ir Krymo totorių atžvilgiu. [...].

ENI have devoted this paper to the almost nine decades which elapsed between the resumption of Polish-Lithuanian negotiations after a long break in 1482, the breaking off of the Polish-Lithuanian personal union in 1492 and the conclusion of the real union by Poland and Lithuania in Lublin in 1569. The main objective was to reconstruct the process of the transition of the Polish Kingdom and the Grand Duchy of Lithuania from the dynastic union to the real union by identifying and describing the so-called „factors implementing the union’’. These include the common enthronement of the ruler, monetary union, ecclesiastical union or political and social reforms. The prelude to these events was the oral „succession decision ot Casimir Jagiellon regarding the succession of the Polish and Lithuanian thrones after him in 1492. It had been in the making since at least 1478. The return of intensive Polish-Lithuanian diplomatic exchanges in 1482 should also be linked to this event. As far as the „succession decision” is concerned, I am prepared to risk the thesis that it took its final shape very late. Indeed, there is evidence to suggest that, as late as 1490 or 1491, the King was still preparing Prince Jan Olbracht to take over the rule of Hungary, Poland or Lithuania. The breaking of the Polish-Lithuanian personal union in 1492 coincided with the issuing of a new land privilege for the Grand Duchy by Alexander Jagiellon. This was the first Lithuanian document issued after the death of Casimir Jagiellon, defining Lithuanian-Polish relations with an emphasis on the idea of the statehood of Lithuania. Soon, mainly in the face of threats from neighbouring states (Moscow, the Teutonic Knights, the Turks), new conditions for closer cooperation between Poland and Lithuania were born.The talks of 1494-1499 resulted in the conclusion of the so-called Union of Vilnius, which was a modification of the Union of Horodło of 1413 in Lithuania’s favour, and at the same time an of- fensive/resistant alliance. However, this union was of episodic importance and was not exploited to the benefit of either side. The weakness of the dynastic union between the Crown and the Grand Duchy, which lasted until 1501, is evidenced by the turbulent events of the Piotrków Sejm of 1501, in particular the circumstances in which the act of the Union of Piotrkow and Mielnik was arranged. The new agreement was to bear the character of a real union, i.e. the predecessor of the Union of Lublin. Its act is characterised by an internal contradiction between specific and general provisions. At the same time, the act of the Union of Piotrków and Mielnik raised the largest number of common issues in the previous history of Polish-Lithuanian relations - in addition to the principles of election and succession of both thrones, common foreign or defence policy, joint sejms, the issue of common coinage was also mentioned here for the first time. The Union of 1501 was generally unfavourable to Lithuania. It shifted the burden of decision-making in the affairs of both the Crown and the Grand Duchy exclusively to the Crown and, moreover, may have been aimed at economically disadvantaging Lithuania. The ratification of the Union of Mielnik did not take place, and it was not possible to convene a joint Sejm and lead to the election of a common ruler after the death of Alexander Jagiellon in 1506. The fate of the union was determined by the resistance of Lithuanian dynasties and politicians, as well as fundamental political differences, which were partly overcome only as a result of reforms carried out by Sigismund Augustus.In view of this, the Poles had to be content with the confirmation of the Union of Mielnik only on the part of Alexander Jagiellon and a number of promises on the union made to them by the Lithuanian lords, which were never fulfilled. Polish proposals to amend some of the provisions of the union were of little use, such as those made in February 1505 to the Lithuanian side by Chancellor Jan Laski, which envisaged a re-reg- ulation of the matter of elections, securing funds for the functioning of the royal court, the establishment of a common capital, a common foreign policy and the equality of rights for Ruthenians (the so-called ,Radom improvement of the union’). Notwithstanding the political blackmail and persuasions made by the Poles towards the Lithuanians for their confirmation of the union, the Polish lords took steps that could suggest that they considered it feasible and valid after all. In these cases, the lords of the crown tried, independently of the Lithuanians, to establish the order in which Poles and Lithuanians would sit during the future election of a common ruler, to raise the internal value of the crown coins to the level of Lithuanian coins, or to assist the Lithuanians diplomatically in their negotiations with Moscow. The position of the Poles was particularly evident in the circumstances of the issuing and content of Sigismund Jagiellon’s election document of 1506. This is because it maintained the semblance of the implementation of the union according to the provisions of 1501.