Ograniczenie przez sejmiki Wielkiego Księstwa Litewskiego monarszego prawa mianowania urzędników sądowych, XVII-XVIII w

• Valdovo teisės skirti teismo pareigūnus apribojimas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės seimeliuose XVII-XVIII a
• Dietine limitation of the royal rights to nominate judicial officials in the Grand Duchy of Lithuania

LTRespublikoje - tiek Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, tiek Lenkijos Karalystėje - daugelį teismo pareigūnų skirdavo valdovas. Iš keturių seimelio pasiūlytų kandidatų valdovas skirdavo vieną pareigūną. Lietuvoje tokiai procedūrai pakluso daugiau pareigybių nei Lenkijoje. Tai buvo ne tik teisėjas, pateisėjis, raštininkas ir pakamorė, bet ir vėliavininkas bei maršalas. Kitus pareigūnus valdovas skirdavo formaliai nevaržomas, tačiau praktikoje buvo kitaip. Tyrinėdami XVII-XVIII a. Lietuvos seimelių veiklą pastebime, kad praktikoje seimeliai valdovo sprendimo laisvę apribojo. Vietoj keturių kandidatų pasiūlydavo vieną, kurį karalius būdavo priverstas patvirtinti. Šis reiškinys buvo viena iš konflikto inter maiestatem ac libertatem apraiškų, taip pat buvo susijęs su suverenumo decentralizacija: praktiškai sprendimą priimdavo ne valdovas, o seimelis. Šią praktiką, garantuojančią greitą pareigūnų paskyrimą į neretai dešimtis metų vakuojančias teismo pareigybes, įteisino 1764 m. seimas.

ENIn the Polish-Lithuanian Commonwealth (Rzeczpospolita) - in the Grand Duchy of Lithuania as well as in the Kingdom of Poland - the appointment of certain high officials in some political institutions depended on the monarch. From four candidates, nominated by the dietines, he appointed one official. In Lithuania there were more offices, liable to this procedure, than in Poland, namely not only those of the judge (sędzia - iudex), deputy judge (podsędek - subiudex), and chamberlain (podkomorzy - succamerarius), but also of the standard-bearer (chorąży - vexillifer) and marshal (marszałek - marsalcus). The sovereign had the right to appoint all the other land officials. However, the research of the activity of Lithuanian dietines reveals that they limited the king’s freedom of decision. Instead of four candidates, the dietines used to recommend only one, and the sovereign had to accept the nomination. This phenomenon was one of the effects of the decentralization of the supreme power, the actual decision being made already at the dietine. In 1764 this practice was approved by the diet (sejm), and that ensured that the posts, formerly vacant for decades at times, were occupied without delay.