LTKuomet Lietuvoje pasirodė pirmieji Reformacijos skelbėjai, ji jau visą šimtmetį savo teritorijoje nebuvo patyrusi karo veiksmų. Nuo XV a. pabaigos įtemptai kariauta valstybės rytuose, gudiškosios sritys kentėjo nuo totorių antpuolių, bet visa tai vyko kažkur kitur, ne etnografinėje Lietuvoje. Karus Lietuva jautė: karo tarnyba slėgė ne tik bajorus, bet ir daugelį valstiečių, karai darydavo įtaką sidabrinės rinkimui, bet vis dėlto priešo būriai nežudė žmonių ir nedegino jų sodybų. XV a. vidaus kolonizacija, sąlygojusi javų eksportą, pakeitė kraštovaizdį ir gyvenimo sąlygas. Miškų ir pelkių plotai sumažėjo, prasiplėtė žmonių akiratis, gyventojai sugrįžo į vakarų ir šiaurės pasienį, Užnemunės girias išraižė valstiečių įsisavinti traktai, nutįsę ir už Prūsijos ribos. Niekad Lietuva dar neturėjo tiek žmonių ir tiek negamino, kiek XVI a. Vien tarp 1528 ir 1567 m. gyventojų padaugėjo 40 proc [p. 133].