Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vidaus konsolidacijos ir "politinės tautos" formavimosi problema

LT[...] XV a. II-oje pusėje - XV a. I-ame ketvirtyje LDK susiklostė itin nepalankios išorinės sąlgos. Stiprėjantis Rusijos karinis potencialas pasisuko į Vakarus. Pasienio karai, prasidėję dar valdant Kazimierui Jogailaičiui, 1500 m. peraugo į atvirą karą dėl LDK slaviškų žemių. Jonas III pareiškė pretenzijas į Kijevą. Kita vertus, Lenkijos valdantys sluoksniai Lietuvos atžvilgiu tebepuoselėjo aneksinius tikslus. Sudarius 1501 m. Melniko aktą, LDK iškilo grėsmė prarasti suverenios valstybės statusą. Vadinasi, LDK, kovodama dėl savo teritorinio vientisumo, suverenumo, turėjo kuo greičiau konsoliduoti visas politines jėgas, galinčias nugalėti šiuos sunkumus. Kiek tai pavyko? Istoriografijoje LDK centralizacijos ir jos atskirų dalių integracijos procesas labiau nagrinėtas tik XX a. pradžioje. [...] Taigi istoriogafijoje vyrauja dvi prieštaringos nuomonės. Jeigu pritarsime antrajai, tai turėsime paneigti tai, kad Lietuvos valstybė XV-XVI a. jau buvo išaugusi iš feodalinio susiskaldymo laikų, o centralizacijos procesas jai buvo būdingas taip pat, kaip ir kitoms valstybėms. Sprendžiant šią problemą, tikslinga rimčiau paanalizuoti, kas gi buvo daroma, konsoliduojant šalies politines jėgas, kiek tokie veiksmai buvo sėkmingi? Kas gi turima galvoje, kalbant apie nacionalinę išsivaduojamąją kovą? Ar toks LDK ir Rusijos santykių įvardijimas metodologiškai tikslus? [...] [p. 17-19].