Lietuvos ir Lenkijos karinis konfliktas dėl Seinų krašto 1919 metais

LTAtsikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei, visi jos teritorijos klausimai su kaimyninėmis šalimis per tam tikrą laiką buvo sėkmingai išspręsti taikiu būdu. Tik su Lenkija to nepavyko pasiekti nei diplomatinėmis priemonėmis, nei užsitęsusiomis kovomis. Užuot viena iš pirmųjų būtų pripažinusi drąsiai pakilusią ir atsikuriančią jaunają Lietuvos valstybę, Lenkija ilgą laiką ne tik vilkino jos pripažinimą, bet tapo pačiu pavojingiausiu priešu, su kuriuo teko patirti sunkiausias Nepriklausomybės kovas. Lenkų valdžios planuose dominavo dvi pagrindinės koncepcijos: tiesioginis Lietuvos prijungimas prie Lenkijos, arba inkorporacija, ir netiesioginis, maskuotas pajungimo būdas - federacija. Trumpai tariant, nuo pat Lenkijos nepriklausomybės pradžios lenkų politika Lietuvos atžvilgiu buvo aneksionistinė. Dar 1918 m. gruodžio men. Lenkijos ministras pirmininkas J. Moračevskis pritarė sumanymui ginkluota jėga užimti Lietuvos teritoriją ir ten įsteigti Lenkijos valdžios organus, o Lenkijoje sudaryta Laikinoji Lietuvos valdymo komisija jau skyrė komisarus visai etnografinei Lietuvai valdyti. Kovų su bolševikais pretekstu lenkai, 1919 m. balandžio 19-21 d. staiga užėmę Vilnių, toliau sparčiai skverbėsi į Lietuvos valdomą teritoriją užimdami jos didelius plotus, savo veiksmų nederindami su Lietuvos kariuomenės, taip pat kovojusios su bolševikais, veiks- mais. Tuo būdu tarp Lenkijos ir Lietuvos valstybių susidarė nepa- skelbta karo padėtis. Dėl lenkų vykdytos aneksionistinės politikos ir dėl Santarvės valstybių šališkumo susidarė labai paini tarpvalstybinė situacija, kurios neįstengė išspręsti nei lietuvių ir lenkų savitarpio derybos, nei Tautų Sąjunga. [Iš teksto, p. 169].