Ятвяжские могильники Беларуси (к. XI - XVII вв.)
LTBaltarusijos teritorijoje aptinkama viduramžių laidojimo paminklų, archeologinėje literatūroje vadinamų “kapinynais su akmenimis krautais kapais” arba “akmenimis krautais kapais” dėl jų konstrukcinių ypatybių - virš kapo esančio akmenų grindinio. Šios konstrukcinės ypatybės kartu su laidojimo papročiais bei įkapėmis leidžia išskirti šiuos kapinynus į atskirą senienų tipą. Kapinynai su akmenimis krautais kapais paplitę teritorijoje, kurią riboja: Nemuno aukštupys, pietuose - kairiojo Pripetės intako Jaseldos aukštupys, pietvakariuose - Vakarinio Bugo intakai: Muchovecas, I.esnaja, Narevas. Vakaruose jie apima dalį Lenkijos teritorijos. Šiaurės rytuose kapinynai su akmenimis krautais kapais driekiasi pagal Neries ir Berezinos (Dnepro) upes; toliau šiaurės rytų kryptimi randami prie Dauguvos kairiųjų intakų: Dysnos, Ušačio, Ulės, taip pat Lepelio ežerų rajone. Šiaurės vakaruose jų paplitimo riba eina jau Lietuvos teritorija. Šių kapinynų chronologiniai rėmai - XI a. pabaiga - XVII a. Kapinynų su akmenimis krautais kapais išplitimo arealas (išskyrus žemes prie Neries, Dnepro, Berezinos ir Dauguvos intakų) sutampa su teritorija, kurioje, kai kurių rusų ir lenkų mokslininkų nuomone, gyveno jotvingių gentys, palikusios iš akmenų krautus pilkapius su degintiniais kapais. XI - XII a. pradžioje kūno deginimo iš akmenų krautuose pilkapiuose paprotį pamažu pakeičia kūno laidojimas. Kartu vyksta kapų konstrukcijos evoliucija: vietoj pilkapių paplinta plokštiniai kapai su grindiniu paviršiuje. X a. pabaigoje žemės prie Viduriniojo Bugo ir Nemuno aukštupyje patenka į didžiosios politikos verpetą ir tampa slavų kunigaikščių nuolatinių grobikiškų antpuolių objektu. Per šiuos antpuolius jotvingių žemės buvo nusiaubtos, dalis gyventojų sunaikinta.Slavų skverbimosi į žemes prie Viduriniojo Bugo ir j Nemuno aukštupį liudytojai X a. pabaigoje - XI a. ir vėliau yra miestų - kolonizacijos atraminių punktų - kūrimas. Šio proceso ypatybė ta, kad tai pirmiausia buvo tvirtovės, kuriose gyveno kariauna. Viduriniojo Bugo žemėse tai buvo Berest jo, Kobrinas, Kamenecas, o Nemuno aukštupyje - Volkovyskas, Naugardukas, Gardinas, Slonimas, Zditovas, Tureiskas. Jų gyventojų etninė sudėtis buvo labai įvairi. Slavų kunigaikščių žygiai į baltų žemes ir miestų - tvirtovių statymas vertė baltų gentis vienytis. Suvienijimo iniciatoriumi tapo Lietuva. Su Mindaugo vardu siejama kova centralizacijos ir valdžios koncentracijos vienose rankose. Vyko ankstyvosios feodalinės Lietuvos valstybės formavimasis. Per šią kovą Mindaugui pavyko padėti vieningos valstybės pamalus. 1251 m. Mindaugas priėmė katalikų tikėjimą, o 1253 m. iš popiežiaus rankų gavo karaliaus vainiką. XIII a. pabaigoje prasidėjo nuosekli vokiečių feodalų ekspansija į Pabaltijį. XIII a. viduryje baltų žemes užgrobti mėgino mongolų - totorių chanai, tačiau jų kėslai žlugo. Savo ruožtu nuo XIII a. antrojo ketvirčio lietuvių kunigaikščiai atkakliai siekė išplėsti savo valdas. Pirmiausia buvo pajungta Juodoji Rusia, priklausiusi iki tol nuo Haličo - Volynės kunigaikštystės. Nuo XIII a. vidurio Lietuvos politinės įtakos sferon vis labiau patenka Polocko žemė. Polocko ir Vitebsko žemių prijungimas prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) vyko laisvanoriškai - sudarant sutartis. XIII a. antrojoje pusėje - XIV a. pirmajame ketvirtyje į LDK įjungiama Minsko kunigaikštystė. Pirmojoje XIV a. pusėje, valdant Gediminui, Lietuvos kunigaikščių valdžia galutinai įsitvirtino Turovo žemėje. [...].
