Vlado Šlaito kūryba : disertacija

Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Language:
Lietuvių kalba / Lithuanian
Title:
Vlado Šlaito kūryba: disertacija
Alternative Title:
Creative Work of Vladas Šlaitas
Publication Data:
Kaunas, 1998.
Pages:
117 lap
Notes:
Dr. disert. (humanitariniai m.) - Vytauto Didžiojo universitetas, 1998. Bibliografija.
Summary / Abstract:

LTApžvelgus visą V. Šlaito kūrybinį palikimą tenka daryti išvadą, kad šio autoriaus poetinis žodis kito labai nežymiai. Kalbėti apie tam tikrą V. Šlaito rašymo manieros evoliuciją neverta. Žvelgiant į poezijos visumą teks pripažinti, kad grįžtama ten, nuo ko buvo pradėta – prie poetiškesnių frazių paieškų ir įvairesnių temų. Savotišką kitimą galima pastebėti kalbant apie V. Šlaito kūrinių turinį: vėlyvesniuoju laikotarpiu poetas daugiau pamėgo koncentruotus eilėraščius, labiau užšifruotus kūrinius, tačiau temų diapazonas nebuvo nei siaurinamas, nei plečiamas. Galima teigti, kad V. Šlaitas – XX a. antrosios pusės egzodo poetas, maksimaliai priartinęs lietuvių poeziją prie proziškos kalbos, sustygavęs kasdienę leksiką pagal poezijos tonacijas. V. Šlaito poetika gerokai skiriasi nuo žemininkų tradicijos, chronologiniai rėmai šį autorių atriboja nuo bežemių kartos, o žvelgiant į Lietuvos tuometinių poetų kūrybą nepavyksta surasti V. Šlaitui artimo poetinio braižo. Vienintelis šiek tiek primenantis šlaitiškąjį rečitatyvą yra Albino Baranausko poetinis žodis. Galima tvirtinti, kad egzodo žmogaus situacija nesustabdė originalios prigimties poeto dvasios polėkių, bet, atvirkščiai, suteikė naujų impulsų kitokios eilėraščio formos paieškoms. Tai sudaro prielaidas dar vienai literatūrinei atšakai išskirti, kurią, prisiminus žemininkų ir bežemių kartas, galima pavadinti prigijusiųjų vardu; prigijusiųjų ne dvasine prasme, bet kūrybinių galių augimo požiūriu, kitos kultūros vertybių perėmimo aspektu. Prigijusiųjų atšakai galima būtų priskirti ir J. Meko kūrybą. [sutrumpintas autoriaus tekstas]

ENHaving reviewed the whole creative heritage of V. Šlaitas, a conclusion has to be drawn that the poetical word of the author underwent only slight changes. Looking at the whole of his creative works one will have to admit the return to the starting point – the search for more poetic phrases and more varied topics. The content of V. Šlaitas’ works displays slight changes: in his later period the author prioritized concentrated poems and works in more cipher, although the range of topics was neither widened nor narrowed. V. Šlaitas is a poet of the exodus of the second half of the 20th c., who brought the Lithuanian poetry to the language of prose as close as possible, he stringed the everyday lexicon according to the keys of poetry. However, the poetics of V. Šlaitas differs significantly from the tradition of Lithuanian earthling authors, the chronological framework separated him from the generation of the landless (bežemiai) and no poetical manner close to that of V. Šlaitas can be found among the Lithuanian poets of the time. The only poetical word reminding of the Šlaitas-style recitative is that of Albinas Baranauskas. The situation of a man in exodus did not stop the spiritual flight of a poet of original nature but provided him with new impulses to search for a different poetical form. Thus yet another literary branch can be distinguished. Remembering the generations of earthlings and the landless, it can be called the branch of the denizen; not the spiritually denizen but those denizen by the growth of creative powers and the adoption of the values of the other culture. The works of J. Mekas could be attributed to the branch of the denizen as well.

Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/11410
Updated:
2022-02-07 20:09:40
Metrics:
Views: 5
Export: