Subjektyvumo metafizikos krizė : disertacija

LTAnalizuojama subjektyvumo metafizikos įveika M. Heideggerio, E. Levino, J. Derrida filosofiniuose darbuose. Subjektyvumo metafizika, siejama su R. Descarteso - E. Husserlio sukurta filosofine paradigma, apibrėžiama tapatybės, dabarties ir esaties kategorijomis. Vėlyvojo Heideggerio, Levino ir Derrida tekstai, priešingai, konceptualizuoja skirtumą, laikiškumą ir esaties/nesaties žaismę. Skirtumo sąvokos įvedimas implikuoja subjektyvumo metafizikos eroziją. Heideggeris kviečia apmąstyti skirtumą kaip skirtumą tarp esinio ir būties. Levinas skirtumą suvokia kaip radikalų kito asmens skirtumą, kuris negali būti asimiliuotas etinio subjekto tapatybės. Derrida konceptualizuoja skirtumą kaip différance, kuris implikuoja skirtumą kaip pirminę reikšmės ir subjektyvumo sąlygą. Skirtumo aspektas siejasi su laikiškumu: jei metafizinis subjektyvumo modelis implikavo “amžinąją dabartį”, tai subjektyvumo metafizikos įveika suvokiama kaip laikiškumo atradimas. Heideggeriui laikiškumas pasirodo per esaties įveiką. Levinas laikiškumą atranda per kito asmens laiką – kito absoliučią praeitį ir nenumatomą ateitį. Derrida sąvoka différance suponuoja uždelstumą, atidėjimą laike, kitaip tariant, laikiškumo aspektą. Skirtumas ir laikiškumas implikuoja esaties nesaties žaismę – analizuojami reiškiniai suvokiami ne tiesiogiai, bet pasirodo kaip ženklas, nurodantis būtį, kitą asmenį, ar tiesiog dar vieną ženklą. Kitaip tariant, subjektyvumo metafizikai priešpriešinamas nesubjektinis mąstymas, grindžiamas skirtumo, laikiškumo, esaties nesaties žaismės kategorijomis. [Iš leidinio]

ENOvercoming metaphysics of subjectivity in philosophical works by M. Heidegger, E. Levinas, and J. Derrida is analysed. Metaphysics of subjectivity related to the philosophical paradigm created by R. Descartes - E. Husserl is defined by the categories of identity, presence and being. Late texts by Heidegger, Levin and Derrida, on the contrary, conceptualise difference, time and a play of being/non-being. The introduction of the conception of difference implies erosion of metaphysics of subjectivity. Heidegger invites us to reflect on difference as difference between being and existence. Levin perceives difference as a radical difference of another person, which cannot be assimilated by the identity of an ethical subject. Derrida conceptualises difference as difference, which implies difference as a primary condition for the meaning and subjectivity. The aspect of difference is related to time: if a metaphysical model of subjectivity implied the “eternal presence”, overcoming of metaphysics of subjectivity is perceived as a discovery of time. For Heidegger time seems to be overcoming of being. Levin finds time through time of another person – the absolute past of another and the unforeseeable future. Derrida determines delay, postponement in time by the conception of difference, in other words, the aspect of time. Difference and time imply the play of being /non-being – the phenomena analysed are perceived indirectly, they appear as signs indicating being, another person, or simply another sign. In other words, non-subjective thinking, which is based on the categories of difference, time, the play of being/non-being is opposed to metaphysics of subjectivity.