Reikšmės ir tiesos santykio problema šiuolaikinėse reikšmės teorijose : disertacija

LTDisertacija skirta kalbos filosofijos problematikai. Filosofai, kad ir turėdami kitus, negu kalbos tyrinėjimai, tikslus, visuomet buvo susieti su kalba kaip būtina teorinių svarstymų priemone. Tai lėmė kalbos kaip priemonės, atliekančios reprezentacinę (pasaulio vaizdavimo) funkciją, ir kalbos, atliekančios kaip tyrimo instrumento – filosofinės traktuotės funkcijas (pirmoji būdinga, pvz., XVII a. T. Hobbeso ir J. Locke‘o nominalizmui, antroji – XX a. mokslo filosofijai). Filosofinė kalbos teorija yra kertinė analitinės filosofijos dalis. Pirmuoju kalbos filosofu vadintinas G. Frege, dar XIX a. pabaigoje kalbos semantinę analizę padariusį ne tik loginės, bet ir bendrosios filosofinės teorijos pagrindu. Kalbos filosofijos istoriografijoje pateikiama tiek užsienio, tiek ir Lietuvos filosofų – R. Pavilionio, E. Nekrašo, A. Degučio – darbų analizė. Disertacija suskirstyta į tris skyrius. Pradžioje apsvarstyti bendrieji klausimai dėl reikšmės sąvokos ir tipinės formos, kurią galėtų įgauti reikšmės teorija. Nustatant reikšmės sąvokos bruožus, šalia sistemiškumo, holizmo analizuojama būtinybė teoretikui pasirinkti centrinę savo kuriamos reikšmės teorijos sąvoką, kuri leistų interpretuoti kalbos reikšmės fenomeną. II-ame skyriuje nagrinėjama „tiesa“ kaip tam tikros reikšmės teorijų grupės centrinė sąvoka, atskleidžiant Tarskio „tiesos apibrėžimo“ trūkumus. III-ame skyriuje įsijungiama į metafizinį realizmo ir antirealizmo ginčą – reikšmės teorijos kontekste pateikiami argumentai už antirealizmą.

ENThe dissertation is dedicated for the problems of language philosophy. Philosophers, even though having other goals than the analysis of language, were always related to language as a necessary tool in theoretical considerations. It determined the function of language as a means playing the representative (world representation) role, and the function of language playing a role of the research instrument – philosophical approach functions (the first is characteristic, for instance, to the nominalism of T. Hobbes and J. Locke, the second – for the philosophy of the 20th-century science). Philosophical theory of language is a substantial part of the analytical philosophy. The dissertation is divided into three sections. In the beginning it approaches the general issues regarding the definition of meaning and typical form that might be gained by the theory of meaning. While identifying the features of the meaning definition, in addition to systematism, holism, the necessity for a theoretician to select the central definition of the developed of meaning, then would enable the interpretation of the phenomenon of meaning of language, is analysed. The second part contains a discussion of the “truth” as a central definition of a theory group having a certain meaning by demonstrating the shortages of the Tarskis “truth definition”. The third part contributes to the metaphysical dispute between the realism and anti-realism – the arguments in favour of anti-realism are provided in the context of the theory of meaning.