Istoriografija Vilniaus universitete 1803-1832 m.: tarp švietimo ir romantizmo

LTRusijoje XIX a. pradžioje pūstelėjo liberalizmo vėjai: buvo įkurta Švietimo ministerija (1817 m.), o 1803 m. visa Rusijos imperija buvo padalyta į šešias mokymo ir mokslo sritis, kurioms vadovavo šeši imperijos universitetai, turėję statutus, kuriuose buvo atsižvelgta į konkrečias mokymo sąlygas. Rusijos švietimo sistemai darė didžiulę įtaką Edukacinė komisija. Vilniaus universitetui buvo patikėta vadovauti švietimui ir mokslui aštuoniose vakarinėse gubernijose: Vilniaus, Gardino, Minsko, Volynės, Podolės, Kijevo, Mogiliovo, Vitebsko ir Balstogės sričiai. Visose vakarinėse imperijos žemėse buvo palikta katalikiška ir lenkiška mokykla. Vilniaus universitetas, kuriame daugiausia buvo lenkų profesūros, tapo lenkų pratriotizmo centru. Bet lenkų humanistinei kultūrai plisti labai trukdė technikos ir gamtos mokslų pirmumas ir vokiečių-austrų profesorių grupė, rėmusi vokiečių įtaką. Švietimui ir mokslui vakarinėse gubernijose vadovavo kunigaikštis Adomas Jurgis Čartoriskis (1770-1861), siekęs prijungti prie Lenkijos buvusias rytines provincijas, padalijimų metu patekusias į Rusijos imperijos sudėtį. [...] Adomas Čartoriskis siekė palaikyti lenkų tautinę sąmonę vakarinėse Rusijos gubernijose. Šiame jo plane buvo svarbu istorijos mokymas vidurinėse mokyklose ir Vilniaus universitete. Istorijos katedra 1803 m. buvo patvirtinta Aleksandro l, bet 17 metų ji neturėjo profesoriaus: svetimtaučio istorijos profesoriaus universitetas nenorėjo, o savų kandidatų nebuvo, nors konkursas tai katedrai užimti buvo paskelbtas dar 1803 m. Visi norėjo lenkų istoriko. Universiteto vadovybė labiau rėmė technikos ir gamtos mokslus ir nesuprato Adomo Čartoriskio planų. 1808 m. rektorius Jonas Sniadeckis pasiūlė visai nebedėstyti istorijos universitete ir perkelti į vidurines mokyklas.Adomas Čartoriskis 1809 m. rugpjūčio 3 d. atsakė jam ilgu ir piktoku laišku. Vizituodamas Vilniaus universitetą, 1817 m. birželio mėn. jis susipažino su jaunuoju Leleveliu (1786-1861), kurio tėvas buvo vokietis, mo tina rusė - Eva iš Šelutų giminės. Joachimas augo Lenkijoje ir tapo didžiu lenku patriotu. 1801-1804 m. jis lankė pijorų mokyklą Varšuvoje, o 1804-1808 m. studijavo istoriją Vilniaus universitete. Jam didžiulę įtaką darė antikinės literatūros profesorius vokietis Gotfridas Ernestas Grodeckas. Universitete viešpatavo Švietimo epochos dvasia, kuria persiėmė ir J. Lelevelis. [...] [p. 92-93].

ENProfessor Joachim Lelevel worked at Vilnius University between 1815-1818 and 1821-1823. He lectured a course on universal history, that was printed (Wyklad historii powszechnej. t. 1-5). He followed the contemporary French and German historians Antoin Perrando, Lenglet de Fresnoy, Bartold Georg Niebuhr, and Arnold Heeren, but he was also very original, too. In Vilnius he created an understanding of the historical science of the Englightenment. It was based on the philosophy of the Englightenment and historical documents. The aspiration of humankind for perfection and solidarity was declared an object of historical science. He saw the progress of humankind in education, as man's ethics and power was dependent upon it. He considered the huiman mind as the main criteria of truth. He thought that each nation had a specific "soul of the nation," but it was different, depending on the epoch, therefore, history is not to be mechanically divided using dynasties, but into epochs where the previous "soul of the nation" changes, vanishes, and the new "soul of the nation" appears. One has to look after it in the statute, politics, social system, and habits of the people. J. Lelevel pointed out the steps of the evolution of different nations and the variability of their lives. He explained it according to different climater, traditions, and ways of lives of the nations. The full release of creative potentials is possible only with political freedom and freedom of mind. Despotism and slavery limits the progress of society while democracy stimulates it. He formulated an ideology of democracy in the begining of the XIVth century and looked for it in history. J. Lelevel divided universal history into the following epochs: Ancient Orient, Roman and Gruk, and the Middle Ages (VI-XV). He stressed Christianization and feudalization (of different Westem and Eastem models), and, in the New Ages (XVI-XIX century), absolutism and revolutions.He compared pattems of national histories. For the first time, the course of universal history included the history of Poland and Lithuania with one work, "Dzieje Litwy i Rusi," dedicated to the latter. He collected documented materials of Lithuanian history, and they were published under the name of T. Dzialinski, "Zbior prav litevskich.".