Neoromantinė baltų dramaturgija: individas ir tauta : disertacija

Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Language:
Lietuvių kalba / Lithuanian
Title:
Neoromantinė baltų dramaturgija: individas ir tauta: disertacija
Alternative Title:
Neoromantic Baltic Dramaturgy: an Individual and the Nation
Publication Data:
Kaunas, 1997.
Pages:
118 lap
Notes:
Dr. disert. (humanit. m.) - Vytauto Didžiojo universitetas, 1997. Bibliografija.
Summary / Abstract:

LTNeoromantine baltų dramaturgija vadinamas konceptualiai ir estetiškai naujas dramaturgijos raidos etapas, apimantis nacionaline klasika tapusius Vydūno, V. Krėvės, V. Mykolaičio-Putino, Rainio, Aspazijos, J. Akuraterio draminius kūrinius. Neoromantinės pakraipos dramų abiejose literatūrose (neskaitant vaikų dramaturgijos) yra netoli šimto. Pasirinktasis dramų analizės aspektas – individo ir tautos santykių problema. Neoromantinėje dramaturgijoje individas tautą suvokia nebe kaip objektyvią duotybę, o kaip subjektyviomis kiekvieno žmogaus valios pastangomis palaiko ir kuriamą realiją. Tauta realizuoja savo potencijas per pavienį individą ir taip išlieka žiauriose istorijos grumtynėse arba nerealizuoja jų, pasmerkdama save žūčiai. Neoromantinėje baltų dramaturgijoje vyrauja misterijos ir istorinės tragedijos žanrai. Misterijose kaip vertybinis centras yra iškeliama simbolinio arba alegorinio pobūdžio herojumi personifikuota „tautos dvasia“, tautos esmė. Istorinėse tragedijose sureikšminama valdovo – tautos reformatoriaus figūra. Analizuojamuoju aspektu pačios konceptualiausios iš neoromantinių tragedijų yra V. Krėvės „Šarūnas“ ir Rainio „Indulis ir Arija“. Neoromantinė baltų dramos paradigma neabejotinai dominavo XX a. pradžios lietuvių ir latvių dramaturginėje literatūroje, pastarąją modernizavo, priartino prie europietiškųjų tuometinės dramos modelių. [sutrumpintas autoriaus tekstas]

ENA new period of conceptual and aesthetic evolution of dramaturgy is called neoromantic Baltic dramaturgy, involving the pieces of drama by Vydūnas, Krėvė, Mykolaitis-Putinas, Rainis, Aspazija and Akurateris that later became national classical dramas. There around hundred of neoromantic dramas in both types of literature (excluding children’s dramaturgy). The aspect of analysis selected is the problem of relationship between an individual and the nation. An individual perceives the nation not as the objective given already, but as a realia which is maintained and created by subjective effort of will of every human in the neoromantic literature. The nation realises its potential via an individual and thus remains in a cruel fight of history or does not realise it and sends itself to the scaffold. The genres of mystery and historic tragedy prevail in the neoromantic Baltic literature. A personified spirit of the nation, the essence of the nation in a form of symbolic or allegoric character is brought to the fore as the centre of values in mysteries. While historic tragedies emphasize the figure of the ruler as the reformer of the nation. The most conceptual of neoromantic tragedies in terms of the aspect analysed are Šarūnas by Krėvė and Indulis ir Arija by Rainis. The neoromantic paradigm of the Baltic drama has undoubtedly dominated in the Lithuanian and Latvian dramaturgic literature of the early 20th century, and the later had been modernised and brought closer to the European model of drama of those days.

Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/11399
Updated:
2022-02-07 20:09:34
Metrics:
Views: 3
Export: