Holokaustas Lietuvoje: skaičių pinklėse

LT[...] Šiame straipsnyje mus domins tik skaičiai. Bandysime bent preliminariai nustatyti, kiek iš tikrųjų Lietuvos žydų buvo sunaikinta arba bent jau kiek žydų buvo išžudyta pačioje Lietuvoje. Praėjo daugiau kaip pusšimtis metų, bet iki šiol dar nėra tai išsiaiškinta. Tai būtina padaryti, nes tiek periodikoje, tiek įvairiose studijose operuojama įvairiais skaičiais. Tai rodytų, kad tokie empyriniai tyrimai būtini. Tik pabandžius sugretinti publicistų ir mokslininkų apyvartoje esančius holokausto skaičius, iš karto atsiduriame jų pinklėse. Kartais netgi atrodo, kad kažkas tyčia painiojo tuos skaičius. Beje, galima kalbėti tik apie holokausto aukų skaičių, o ne apie statistiką, kurią bent jau primityviai turėtume įsivaizduoti kaip nuoseklų duomenų rinkimą ir jų klasifikavimą remiantis tam tikra metodika. Tai niekuomet nebuvo daroma. Bandymas aiškintis ir tikslinti holokausto aukų skaičių jokiu būdu neįžeidžia tų aukų atminimo. Vieną kartą tiesiog būtina tai išsiaiškinti. Tokio pobūdžio tyrinėjimai būtini todėl, kad sovietmečio oficialiuose dokumentuose, dokumentų rinkinių komentaruose, propagandinėse bei rimtose istorikų studijose randami gana skirtingi duomenys. Negalima pervertinti ir vokiečių kariškių ar specialiųjų tarnybų raštinių skrupulingumo, pateikiant informaciją šiuo klausimu. Neretai mes pernelyg geros nuomonės apie tariamą vokiečių skrupulingumą: ir juos dažnai paveikdavo politiniai ar kitokie konjunktūriniai svyravimai. Savo raštuose nevengė, bet ir nesiekė didelio tikslumo, įsivaizduodami, kad jų šioje srityje niekas smulkmeniškai netikrins, o žydai Rytų srityse vis tiek būsią išnaikinti. [...] [p. 148-149].