Baltų moderniųjų tautų genezė ir bajorija XVIII a. pab. - XIX a. pirmojoje pusėje lyginamosios analizės aspektu

LTXIX a. pradžioje atrodė, kad "baltų tautos" teliks mokslinėje apyvartoje, o realiam jų turiniui lemta pamažu išnykti. Buvo manoma, kad "Lietuva jau visa praeityje" (A. Mickevičius), o Latvijos dar nė sąvokos nebuvo. O visgi būtent XVII a. pab.-XIX a. pirmoje pusėje klostėsi būsimo atgimimo, moderniųjų baltų tautų susidarymo sąlygos. Koks bajorijos vaidmuo šiuose etnonacionaliniuose procesuose? Istoriografijoje įsivyravus nuomonei, kad "lietuvių, kaip ir čekų, slovakų, latvių, estų tautos, dėl asimiliacijos 1) prarado "sąvąją" feodalų klasę, 2) kuri vėliau suburžuazėjo, 3) ir prie lietuvių nacijos grįžo nedidelė jos dalis", tai atrodė aišku. Tačiau naujausi tyrimai (A. Kulakauskas, E. Aleksandravičius) išsakė abejonę, ar pagrįsta būtų laikyti, kad lietuvių bajorija tapo svetima lietuvių nacijai dar iki tos nacijos formavimosi pradžios. [...] Lyginamojo-istorinio metodo taikymas, lyginant istorijos procesus dviejose šalyse, istoriografijoje yra žinomas. Nacijų ir nacionalinių kultūrų formavimosi problemoms spręsti irgi taikomas lyginamasis-istorinis metodas. [...] Tačiau Lietuvoje kol kas nėra darbų, lyginamuoju-istoriniu aspektu nagrinėjančių etnonacionalinius procesus. Šios temos nagrinėjimas lyginamuoju-istoriniu aspektu labai reikalingas ir būtų naudingas reviduojant jau minėtą nuostatą, ypač dėl to, kad lietuvių tauta nekorektiškai lyginama su latvių tauta, kuri savo diduomenę prarado jau XIII-XIV a., kalavijuočių ordinui nukariavus kraštą. [...] Šis straipsnis, žinoma, negali išsamiai išnagrinėti su tema susijusių problemų. Jo tikslas būtų nauju aspektu pažvelgti į žinomą empirinę medžiagą ir palyginti istorinių procesų, vykusių dviejose šalyse, identiškas stadijas. Kadangi empirinė medžiaga neturi savarankiško informacinio turinio, tai naujo požiūrio šviesoje ji bylos jau ką kita.Taigi tikslas yra ne tiek atsakyti į visus klausimus, kiek juos iškelti ir numatyti jų atsakymo būdus. Buvo susidurta su dideliais sunkumais, bet jie veikiau susiję su panašių operacijų metodikos trūkumu negu su kokiu nors tokių operacijų "priešingumu" mokslui. Manyčiau, kad nacijų susidarymo procesą galima nagrinėti trimis aspektais: etnosocialiniu, etnopolitiniu ir etnokultūriniu. Pagal juos ir stengtasi sugrupuoti straipsnio skyrius. Aišku, visi aspektai yra susiję tarpusavyje ir išskirtini tik sąlygiškai. [...] [p. 52-53].

ENThis article applies a comparative method for studying the role of the nobility in the formation of modern Baltic nations in order to elucidate the factors, which determined role differences. Noble attitudes to ethnosocial changes, changes of ethnopolitical self-consciousness of nobility and the position of nobility in the emergence of national cultures are scrutinized. As it follows from the comparison, deconstruction of the feudal social system in Lithuania made the nobility turn their attention to the peasantry and to common interests and common origins, to find out ethnogenetical community. The lack of it in relations of the Baltic Germans with the Latvians was an obstacle in the ethnosocial harmonization. In the development of ethnopolitical self-consciousness of the Lithuanian nobility, the main political concept was that of a "nation-state," while in the Baltic Germans' nobility case it was the concept of an "estate-nation." Baltic Germans clearly defined their national identity, even if with certain estate and historical prejudices, and they never wanted to recognize Latvian culture as their own. Lithuanian nobility, on the contrary, showed some willingness to include people's culture into a common cultural perspective. It seems that the major factor in determining the different roles of Lithuanian and Baltic German nobility in ethnonational processes was the ethnogenetical memory.