Ar pasistūmėta sovietinėje istoriografijoje po Henriko Łowmiańskio "Studijų apie Lietuvos valstybės ir visuomenės genezę"

LTKalbant apie Lietuvos valstybės susidarymo problematiką, reikia atsižvelgti į jos šaltinių pasiskirstymo ir iš to išplaukiančią istoriografijos raidos specifiką, kurią net drįsčiau pavadinti savotiška moksline konjunktūra. Apie XIII a. Lietuvos visuomeninius santykius daugiausiai pasako vokiečių šaltiniai. Tačiau vokiečių istoriografija (skyrusi daug dėmesio prūsams ir latviams) mažai domėjosi tiek jais, tiek šio laikotarpio politine Lietuvos istorija. Lietuvos valstybės atsiradimo istorija pateko į rusų istoriografijos akiratį, bet vokiečių šaltiniai, ypač aktų medžiaga, kaip tik nesuvaidino lemiamo vaidmens. [...] Visoje istoriografijoje iki pat XIX a. pabaigos nebuvo nei nustatyta XIII a. įvykių seka, nei sukurta Lietuvos valstybės atsiradimo koncepcija, bent minimaliai atitinkanti savo meto mokslo lygį. Dar XIX a. antrojo trečdalio pabaigoje pasirodė A. Engelmanno ir E. Bonnellio chronografinės studijos, suderinusios vokiečių ir rusų šaltinių chronologinius duomenis. XIX-XX a. sandūroje J. Latkowskis ir J. Totoraitis Mindaugui skirtomis savo monografijomis sutraukė jo laikų įvykius į darnią ir pagrįsta sistemą. Jas papildė kvalifikuoti M. Hruševskio įvertinimai jo „Ukrainos-Rusijos istorijoje" ir specialus straipsnis apie Hipatijaus metraščio chronologiją. Nuo XX a. pradžios Mindaugo valdymas jau nebėra balta dėmė XIII a. įvykių sekoje. Lenkų istoriografijoje atsirado specialiųjų studijų, skirtų XIII a. Lietuvos problematikai. XX a. trečią dešimtmetį pasirodė kapitalinis S. Zajączkowskio darbas apie XIII a. žemaitiją. Tačiau W. Kamienieckio bandymas pateikti Lietuvos valstybės genezę nebuvo vykęs. F. Papee ir H. Paszkiewicziaus mėginimai „nukelti" Lietuvos valstybės atsiradimą į priešmindauginius laikus nerado atgarsio. Tad tokia istoriografijos būklė buvo, kai pasirodė H. Łowmiańskio veikalas apie Lietuvos valstybės genezę.Pradėjęs eiti 1929 m. žurnalas "Annales d'histoire economique et sociale", koncentruotai išreiškė prancūzų istoriografijos sugebėjimą sintetiškai suvokti istorijos raidą. Vokiečių istoriografijos pasiekimus E. Maschkes monografija susumavo į naujais metodais pagrįstą baltų užkariavimo koncepciją. Tad H. Łowmiańskio studija šiame fone buvo kokybiškai visiškai naujas darbas, pateikęs milžinišką šaltinių analizę, jos išvadų sintezę ir pasiekęs prancūzų istoriografijos lygį. [...] [p. 7, 9].

ENThe problematic of the Lithuanian state's origin has developed of hard conditions. Monographies about the king Mindaugas, which had given a right view of events, issued J. Latkowski and J. Totoraitis in the years 1892 and 1905 only. 1931-1932 appeared earnest of H. Łowmiański and raised at once this problematic on the world level. However led the searching's situation to the notunderstandig of this excellent book. The second world broke all scientific work and a severe ideological reglamentation of the soviet occupant power did not let to come to the searching of a state's forming theme. Only 1959 appeared in Moscow a study of the russian historian V. Pashuto, which had given limited posibilities to work in this direction for the lithuanian historians. Nevertheless those possibilities were not good used, because the new generation of medievists in Lithuania was not yet grown enough.