Justino Vienožinskio pedagoginė veikla (1920-1940) : disertacija

LTDisertacijos tyrimo objektas – Justino Vienožinskio pedagoginė veikla, apimanti Piešimo kursų steigimo (1920 m.), jų perorganizavimo į Aukštesniąją meno mokyklą (1922 m.) ir Meno mokyklos, kaip vienintelės tarpukario dailės ugdymo įstaigos, veikimo (iki 1940 m.) problemas. Kitas svarbus ir naujas tiriamojo objekto aspektas – paties J. Vienožinskio suformuluotos jaunųjų menininkų ugdymo programos analizė. J. Vienožinskio sukurta Meno mokyklos struktūra, studijų steigimo ir joms vadovaujančių pedagogų skyrimo kriterijai, pačių studijų kryptis analizuojami bendrajame tarpukario valstybės švietimo sistemos, jos galimybių, taip pat ir to meto kultūros, ypač dailės situacijos kontekste. Analizuojant J. Vienožinskio nubrėžtą studijų kryptį ir specialiąsias programas, atsižvelgta į tai, kad Meno mokykla buvo ne tik jaunųjų dailininkų, bet ir tarpukariu labiausiai trūkusių dailės mokytojų rengimo įstaiga. Tuo tarpu šis, dažnai praleidžiamas ar pakankamai neįvertinamas faktorius, kaip tik ir turėjo lemiamos reikšmės ne tik pačios mokyklos struktūrai ir studijų programoms, bet ir visai tarpukario švietimo sistemai. Esminės J. Vienožinskio jaunųjų menininkų ugdymo programos nuostatos grindžiamos paties dailininko gausiais autentiškais šaltiniais paliudyta pedagogine ir estetine mintimi, o dėstymo metodikos analizė atliekama remiantis šio dailės pedagogo individualios dėstymo praktikos principais, taip pat ir jo, kaip vieno žymiausių XX a. pirmosios pusės Lietuvos tapytojo, autentiška menine patirtimi. [Iš leidinio]

ENThe subject matter of the thesis is the pedagogical activities of Justinas Vienožinskis, including the problems of setting up the Drawing Courses (1920), their reorganisation into an Art College (1922) and the functioning of the School of Arts as the sole educational establishment in the interwar period (until 1940). Another important and new aspect of the subject matter is analysis of the young artists’ training programme drafted by J. Vienožinskis himself. The structure of the School of Art created by J. Vienožinskis, his criteria for setting up studies and for appointing their teachers and the direction of the studies themselves are analysed within the general context of the interwar state education system, its possibilities and the culture, especially the fine arts of that period. Analysis of directions and special programmes of the studies drafted by J. Vienožinskis takes into account the fact that the School of Arts not only was the training centre of young artists but also of art teachers who were in short supply in the interwar period. It is this factor, which is often overlooked or underestimated, that was of critical importance for the structure of the school itself, the programmes and the entire interwar education system. The key provisions of J. Vienožinskis’ young artists’ training programme are based on his own pedagogical and aesthetic thought evident from numerous authentic sources, while analysis of the teaching methods is carried out on the basis of the principles of teaching practice of this art instructor, as well as on the authentic artistic experience of this man – one of the most famous Lithuanian painters of the first half of the 20th c.